Karibu juros brizas

Veiksmas vyko Margaritos saloje, priklausancioje Venesuelai, pietineje karibu juros dalyje.

Nors pagrindinis keliones tikslas buvo kitos atrakcijos, bet is internete iszvejotos informacijos suvedes galus, kad viena is Venesuelos skraidavieciu yra mazdaug per 1 km nuo musu viesbutuko, neiskenciau nepasiemes ir sparno.

Taigi atvaziavome, kalnas stovi – tai tokia tipo kernavke, apie 1.5 km ilgio ir kokiu 100 – 150 m aukscio gubrys siauriniame salos iskysulyje. Tinkamos krypties rytu brizas ten pastoviai pucia kokius 9 men per metus. Diena stipriau, pavakare, nakti kiek silpniau, bet pastoviai, kryptis praktiskai nesikeicia.
Skraidanciu nesimato, tik virs gubrio kabo sparnus isskete pulkai pauksciu – fregatu, reiskia veza.
Nuejau jau pirma diena apsizvalgyti, uzsilipau ant gubrio. Priesvejinej pusej dar koks 1 km sausumos iki juros, kalvele vienam kampe, keli pastatai. Slaitas pabarstytas kaktusais, dygliakrumiais, akmeninis, bet susirasti vietos isskleisti sparnui galimas. Bet ten jau vejelis traukia kaip reikalas. O pavejinej pusej status kriausiai ir is karto jura. Vienintelis sansas, jeigu perpustu, butu pasiekti pliaza uz kokio 1 km kairiau, bet rotoriaus turbut tada jau neisvengtum. Geriau nereikia, tuo labiau kad ir jura tai Karibu, ir rykliu ten lyg kartais pasitaiko . Taigi vejeli teks ganyti.

I trecios dienos dienos pavakare pasitaike laisvo laiko, ir brizas po pietu aprimo. Taigi nusprendziau pabandyti. Uzsimeciau sparna, atkapoju prie kalno. Ten sedi toks senis pasiureje, kazka mala ispaniskai ir moja i viena kalno kampa – kiek supratau, tipo ten startaviete. Taigi matomai ne as pirmas cia toks, pasidare drasiau. Uzsiropsciu ant slaito, issirenku startaviete, pakankama ploteli be kaktusu, dygliakrumiu ir akmenu. Tas slaitas ten dar kiek pavingiaves, taigi dar ir vejo krypti truputi reikia gaudyti. Vistik matomai atsistojau neteisingoj vietoj – pakeliu sparna, mane kiek kilsteli, truputi pablasko ir jau apacioje.
Pradedu rinktis sparna, cia prisistato toks spaiglys kokiu 10 m, irgi kazka mala ispaniskai ir mosikuoja i kalvos kampa – tipo einam kartu, parodysiu, is kur startuoti reikia. Na kagi, susipakuoju, lipam i kalna, kur spaiglys veda. Uzlipom – dure pirstu, cia arba dar ten galima. Taigi ziuriu, cia vejas lyg ir kreivokas pucia, bet virs galvos kaip tik kabo pulkas fregatu. Gal ir teisus tas vaikezas. Issipakuoju, startuoju. Cia is tikruju geriau. Pasmirineju kiek palei slaita, bet blasko gan stipriai – matomai tas km sausumos burbulus generuoja. Po to uzkabinu teisinga vieta – iskelia kokius 200 m virs slaito, beveik iki fregatu pulko, nors tie rupuzes vis tiek auksciau kabo. Cia jau ramu, jokio blaskymo, bet vejelis gerokai stipresnis. Ant pilno speed’o vos prasimusineju i prieki. Grazu – salos gilumoje kalnai, is triju pusiu jura, fregatos virs galvos… Nors kai ta jura ir uz nugaros ir speed’as beveik iki galo, kazkaip ne visai jauku. Taip prakabojau kokia val., po to issimusiau is srauto, nusileidau. Nusprendziau, kad uzteks. Subego vaikigaliu burys, padejo sparna supakuoti.

Daugiau pabandyti progos nepasitaike, tai vejas per stiprus, tai lyg silpnokas, tai visokios kitokios atrakcijos.. Na bet ispudis liko – isbandziau Karibu juros briza!

Zenonas