2006 US Nationals

Vis ner laiko prisest ir viska parasyt.
MIntis dalyvaut US nationals kilo jau pries metus, nes praeiti metai buvo gan skurdus skraidymams, o kolega Michalas (Slovakas) labai smagiai paskraide 2005 Washington valstijoje vykusiose US Nationals. Tikslas buvo saugiai paskraidyt kompanijoje (tai mano pirmos parasparniu varzybos). Treniruociu diena prie kalno kele gerai, visi nesusnkiai susirinkdavo iki pado (nusileidimo aikstele ~1700m ASL Kalnas ~2700m ASL) ta diena nedaug , apie 3300m. Uzkilom ant kalno ziuriu kaip visi skrenda, kelia gerai, biski blasko, lanksto ausis. Prisiminiau savo svajone pamatyt, kaip parasparnistas leidziasi su zapaske , nes niekad gyvai nebuvau mates, zmona sako: ziurek; ir mano svajone issipilde, vienas pilotas jau leidziasi nesuvaldes Gin zoom(po to paiskejo, kad situacija buvo mazdaug tokia: kaip ji nulauze nieks nepamate, bet pasekmeje parasparniui buvo nutrauktas srautas, parasparniui iseidinejant ir neriant i prieki pilotas per stipriai kompensuodavo ir vel nutraukdavo, tai kartojosi keleta kartu, po to jis dar pasigavo twist’a. Tik ismetus zapaske, viskas susitvarke, bet per velu, teko leistis su atsarginiu galvoju ir man reik skrist kol dar visu nuo kalno nenuvare; pakilau, krate gan stipriai turejau keleta luzimu, po to per radcija isgirdau kad visus varo nuo kalno, nes turi atskrist sraigtasparnis, nukelinet ano piloto (pas jis atsarginis buvo labai mazo dydzio, nusileides skudnesi kad jaucia skausma nugaroj) Nusileidau, paskrides pusvalandi ir susales. Kai nuskrido sraigtasparnis apsivilkau dar viena megztini ir suskridau dar karta apie valanda.
Pirmas pratimas buvo pats sunkiausiais, visu pirma del to kad niekad nebuvau skrides tokiuose aukstuose kalnuose, nezinomybe gazdina, visu antra buvau ne pakankamai siltai apsirenges (2kelnes ir 4 megstiniai). Neturejau deguonies aparaturos (su deguonim silciau ir protas sviesesnis). Michalas buvo sakes, kad iki 4500m neturetu but problemu, tai ir buvau nusiteikes neperzengti sitos ribos. Skrydyje pasiekes 4500m pradedavau skrist tiesiai, bet isplateje termikai uzkeldavo iki 4700m. Nezmoniskai susalau (vienas rankos pirstas ir dabar dar kazkoks bejausmis ) , bandziau laikytis zemiau, del to ir nepasiekiau finiso (nors ta diena finisa pasieke virs 40 pilotu). Nusileides pagalvojau: ” cia per viena skrydi luzimu turejau daugiau, nei skraidydamas lygumose per visa sezona”
Antra diena jauciausi labai pavarges, oro salygos buvo neblogos, bet dar labiau gazdinancios, vienas is pirmuju startavusiu turejo apie 70-80% luzi labai arti slaito (labai sekmingai kompensavo), dar vienas leidosi zemyn besisukdamas su “kaklaraisciu” (yra 2 nuotraukos galerijoje), dar keleta luziu, suktuku (spin) virs startavietes ir nemzai, pilo nusprendusiu is vis neskristi, priverte mane nuspresti, kad siandien uzteks tik nusileist nuo kalno ir gaut taskus bent uz minimalu atstuma (veliau salygos siek tiek stabilizavosi ir gal but buvo galima skrist, bet kaip mano kolega sako ” everything is in your head”) realiai truko komandos ir komandinio sprendimo. Lyderiai 124km iveike per 2:5. Veliau pirmas finisaves pilotas pasakojime naudojo issireikima : “…and than again climbed to the Moon” (ir vel pasikeliau iki Menulio)
Trecia ir ketvirta diena buvo labai vejuota, vazinejom po Idaho, grozejomes gamta ir kitais “pribumbasais”
Trecias pratimas galejo but pats sekmingiausias jei ne debiliskas GPS’as . Teisingai suprogramavau trecia marsruta ir ji aktivavau. Isjungiau gps’a (bryfingai vyko restorane ant kalno). Veliau issiaiskinau, jei gps’as “nepasigavo” palydovu pakartotinai ijungus gps’a jis grizta prie senesnio marsruto (visi e-trexu savinikai nustate marsruta ir ji aktyvave butinai isneskite i atvira vieta kad jis “pasigautu” palydovus, tada galite isjungti ) ir kaip tycia antro ir trecio pratimo pirmas posukio puntas buvo labai arti vienas kito (apie 5km), prie pusukio punkto priartejau labai sekmingai su viena is lyderiaujanciu gauju, ties posukio punktu pasiimiau 4700m visi nuvare i viena puse, as i kita , 4700m aukstyje patikekit, galva dirba neypatingai gerai, be to blasko, ner kada gps’a spaudinet, paemes pasukio punkta issiaiskinau klaida, paemiau teisinga posukio punkta bet buvau nuzemejes apie 600-800m, pasukau link finiso, salia finiso einantis kanjonas nekele kaip anksciau buve, patirties trukumas nepasake kad “dabar reikia laikytis is paskutiniuju” iki finiso pritruko ~7-8km.
Ketvitas pratimas buvo lengvenis, nes nusipirkau siltesnes pirstines, dar viena megztini, slidininko kelnes. Padas nevirsijo 4km. Skridom gan smagiai, bet issimete. Nelabai buvo aplinkui pilotu labiau patyrusiu uz mane (gan ilgai skridom dviese su kitu pilotu geltonu-raudonu gin zoom, mazdaug mano patirties) . Skridau kaip mokejau.
Penktas pratimas buvo smagiausias, 84km trikampis. Kazkaip sutapo termiku ciklai, vienas didelis ir platus termikas sudirbo pries pat starto langa netoli startavietes i kuri visi suleke. Atejus starto laikui visi vienu metu pajudejo marsruto kryptim, buvo labai smagu daryt perskridima su beveik 100 pilotu. Toliau sekesi neblogai buvo i ka paziuret, kiti pilotai “uzsicikline” viename termike, nematydavo, kad salia chebra kyla daug geriau,as nepraleidinejau tokiu progu. Artejant prie posukio punkto visi siek tiek issimete. Prie pusukio punkto buvo labai plati kilimo zona, kai ta supratau, nuvariau tiesiai link posukio cilindro. Grizdamas atgal susirinkau dar aukscio ir prisivijau kazkokia “gauja”. Jie gan smagiai rinkosi auksti. Prisijungiau prie ju. Ties 4500m pagalvojau kad man be deguonies aparaturos(o dauguma turejo) jau pakanka, bet nusprendes kvepuot tankiau, kopiau auksciau. Auksciau esantys pilotai (gal 100-200m) pradejo perejima, pagalvojau, kad ir man uzteks , turejau beveik 5200m . Su palaikymais ir vejo pagalba padarem labai dideli perejima, ties antru posukio punku buvo grazus slaitai ir priekyje esantys pradejo rinktys auksti. Prisijungiau ir as prie ju. Pradedamas paskutini perejima turejau ~2000m virs nusileidimo aiksteles, o buvo like maziau nei 10km, buvau isitikines, kad as jau finise, ir net nelabai isivaizdvau ka daryt atskridus 700m pasirodo labai klydau, ties miesteliu labai sodino ir pute gan stiprus priesinis vejas (trim greitis pagal gps buvo 17-18km/h) iki finiso pritruko 182m nusileidau Ketchum miestelio viduri, i 50-50m parkeli Kolegai Michalui (HAMMEL, Michal) pritruko 90m jis sake: galejau numest gps’a iki finiso spindulio pradzios (penktam pratime laikas buvo fiksuojamas pries finisa, o nepasiekusiems finiso atimama 20% tasku uz greiti) Skrydis yra OLC: http://www2.onlinecontest.org/holc/2006/flightinfo.php?ref3=25447&ueb=N&olc=holc-i&spr=en&dclp=0ff47c233611609b9a582b4788909db1 , visu dienu rezultatai cia: http://64.130.51.207/USNPC/results.html
Apsiprause nuvaziavome i vakareli, pabuve keleta valandu isgirdome gandus, kad rezultatu teks laukt dar pora valandu, o jau buvo tamsu, ryt isvykt reikejo 6 ryto. Kadangi i jokius prizus nepretendavau isvaziavome miegot (po antro pratimo maciau sportines klases rezultatus, buvau 10 vietoj, rezultatus vedantis zmogus sake: ” labai gera proga pasitempt ir pakilt iki pirmos” , pagalvojau: “asile tu, galvoji cia taip lengva, ko pats neskraidai “, atsakiau: ” it’s not that easy” . Michalas pasiliko pagert ir su publika pabendraut. Vidurnakti isgirdau Michalo balsa: “Darius, wake up”; ” Atstok, prisigerei eik miegot” pagalvojau. “Darius wake up”; “Nu kas dabar” galvoju, kai jis pakartojo ta trecia karta galvoju gal kas atsitiko reik kleltis. Sako: tipo sveikinu laimejai sportije klase ir padave ta priza. Niekaip tuo netikejau, nes kiek girdejau nugaletojas (DADAM, Matt , ji gerai mazysta Michalas) skraide su GIN Zoom (irgi DHV-2), bet galvojau, kadangi jis ir taip uzeme pirma vieta tai gal serijine atidave kitiems , veliau suzinojau, kad Gin Zoom siais metais jis iskeite i Gin Boom Sport (dhv 2-3)

Dekui uz rupesti Vytui ir Vilmai uz LSPSF licenzija, ir Algimai is LAK uz FAI licenzija. Zmonai Jurgitai uz tai , kad per visa vasara “tampe” po to vaziavo is paskos.
Tiek ziniu.

Dekui Juozai uz pataisyta teksta. Nelabai tas tekstas turi isliekamaja verte,cia buvo tipo : “pokalbiai prie alaus”. Siaip is manes rasytojas prastas (is literaturos paprastai turedavau 6) Manau mano rezultatus biski pervertinat. Jav cempiontui iki Europinio lygio kaip man iki Menulio. Kaip zinia Amerikonai neblogi verslininkai. Is patyrusio piloto “navaro” mazai, todel instruktoriai stengiasi mokyt taip (apie paprastus daiktus kalba sudetingai kad ju mokiniai per daug nepasijustu profais) ,kad turetu amzinu studentu. Po to rengia jiems visokius pasitobulinimo kursus. Todel parasparniu sporto vystymasis JAV labai uzstabdytas. (JAV cempionatas nesugebejo pilnai surinkt 100piltu)
Be to pas Amerikonus savisaugos instinktas daug labiau issivystes nei pas Eurpiecius ,nemazai pilotu pries skrydi paruko zoles, kad ne taip baisu butu (cia rimtai).
Aisku yra keletas labai geru pilotu, bet paemus pagal visu kieki, procentas labai labai mazas.

As siulau kita vasara Lietuvos pilotams pabandyt sturmuot Pasaulio rekorda, Zapata Texas (dabartiniai atviro nuotolio I , II ir V klases klases skraidykliu, parasparniu, UL sklandytuvu buvo padaryti ten ). Pasaulyje geru PG lygumu pilotu ne taip ir daug. Jei kas is geriausiu Lt piltu susidometu, pradziai pazadeciau pasirupint isvilktuvu (Zpata, TX rekordiniai orai tesiasi mazdaug nuo liepos iki rugpjucio vidurio)

KJ Parašė:

---

> Įdėjau pasakojimą į “naujienas”. Bet būkit žmonės,
> jei rašot kokį tekstą, kuris turi išliekamąją
> vertę, rašykit kiek įmanoma taisyklingiau,
> naudokit lietuviškas raides…

Transportas , kuras, 400km ne problema. Del vairuotojo spresim kazka.
Kol kas klausimas principinis: ar kas nors(Aleksas, Rytis, Laura, Andrius,Sigis, Vytas,Vidmantas… kas dar?) gali ir nori atvaziuot i JAV TX bandyt daryt Pasaulio rekordo?