Mano pirmas kartas…

Penktadienį paskambino Stasys pranešė, kad planuoja savaitgalį skraidyti Kartenoje. O artėjant visiškam nebesezonui pas mus, nusprendžiau pasinaudoti proga dar sykelį pabendrauti su sparnu, paskristi, nors vos vos. Galvojau, nuvažiuosiu, pašokinėsiu nuo lebiodkės ir bus čiki Pakilus keletą kartų sutarėm, kad darom paskutinį startą. Užsikėliau į viršų ir atsikabinau. Prietaiso neturiu, nieko neturiu. Tik raciją buvau pasiskolinęs. Na, ir jaučiu lyg ir kilstelėjimą. Pradedu sukti spiralę. Na, kokios ten mano spiralės Naujokiška, bet vistiek stengiuosi Suku. Jaučiu, kad kelia. Suku toliau. Kelia. Debesys kaip tais ima artėti… Ghm… Nejauku darosi. Nusprendžiu nieko nebedaryti. Vis tiek kelia. Ghm… Na, gerai, jei jau kelia, tai suku toliau, į kitą pusę. Suku. Kelia. Blyn, gerai kelia. Ir tie debeys dar labiau priartėjo… Ir dar kelia. Koks aukštis? Ko tie debesys taip arti? Blyn, O gal čia audros debesis mane traukia, nes iš kur gi rudenį tokie termikai? Nu o mes žinom (iš pasakojimų ir protingų knygų) kokie baisūs tie audros debesys. Ne, nenoriu ten. Nieko nebedarau… Bet vis tiek kelia. Blyn, neramu darosi man žaliam. „Alio! Alio! Žeme! (gerai kad bent raciją turiu) Ar čia ne audros debesis mane traukia?“ … … … „Ne, termikiuks čia. Suk, suk. Pakels dar.“ Ačiū. Nuraminot. Sukuosi. Tik žemė kažkaip toli. Ir mašina. Nepratęs aš dar taip toli atsitraukti. Gal grįžtu į startavietę. Gražu čia aukštai. Ir ta vakaro saulė prie horizonto… Bet ne šiandien. Nedrįstu šį sykį nukirpti tos bambagyslės rišančios mane su startavietę. Ne šį šaltą rudens vakarą. Dar pasisukioju šen ten ir suku link automobilio. Reikia leistis, pakuotis. Nutūpiu prie pat mašinos. Mokytojas Ženia, turbūt nustebtų pamatęs, kaip arti numatyto taikinio nusileidau Viskas. Šiam vakarui baigta. Puikus, buvo savaitgalis. Beveik tobulas… Kaip tas laisvas skrydis ten aukštai tyloje…