SIV-pavasaris-2009 Makedonija

skaitytoju pageidavimu idedu ir pradzia.
sveiki sugrize!
Violeta

Balkanai – keliautojo dienoraštis.

Marškinėliai su užrašu -“Pabučiuok mane, mažyti, aš pravažiavau Albaniją!“.
Plastikinė kortelė “Open water scuba diver”- atsiųsta iš Kroatijos,
Plačiabrylė su išsiūvinėtu parasparniu– iš Makedonijos.
Juodkalnietiško vyno butelis… netvarkingai sulankstyti žemėlapiai ant stalo.
Nuo kriauklių kvepia jūra ir nešviežia žuvimi.,
Labas, skalbimo mašina, aš grįžau iš Balkanų.

Kemperis.
Šešiese vienoj mašinoje dvi savaites?
Taigi, pirmas ir svarbiausias pasirinkimas – kompanija. Su tais, su kurias į žvalgybą neitumėte, į kemperį taip pat nėra ko lipti.
Dvi savaites jūs būsite viena šeima…labai ankštame bute.
Mes keliaujame šešiese, trys poros aktyvių , skirtingų profesijų žmonių, kuriuos vienija kelionės ir nuotykių troškimas. Esame išbandę vieni kitus kalnuose ir srauniose upėse.
Šiuolaikiniuose kemepriuose dušas, tualetas, virtuvė, šaldytuvas, TV ir DVD, 4-6 miegamos vietos. Maksimaliai ergonomiška.
Lietuvoje naujų kemperių nuoma dar tik pradeda įsibėgėti ir planuojant kelionę automobilį reiktų užsisakyt gerokai prieš sezono pradžią. Mes savąjį derinom nuo balandžio mėnesio.
Nuomos kainos panašios plius/minus keli litai 350 lt, para. Renkantis kemperį dėmesį reiktų atkreipti į draudimus, siūlomą pagalbą ir kompensacijas gedimo atveju. Papildomi pliusai: saugoma automobilio aikštelę jūsų automobiliui, kol keliausite, degalų suvartojimas.
Planuojant maršrutą, į senamiesčius geriau nelįsti, sustoti tose kempinguose kur garantuotas pilnas šio automobilio aptarnavimas, nuotekų ir tualeto išvalymui skirta vieta, vanduo, elektra.
Vairuoti šią 7m ilgio„mažytę“ pakanka įprasto vairuotojo pažymėjimo, bet reikia nemažai drąsos ir įgūdžių.

Europos sąjunga ir raktas Nr 13.
Per naktį daiktai rado sau vietas.Kemperis skynėsi kelią tarp „furų“ Lenkijos keliais.
Priešpiečiai Krokuvoje. Vakarienė Brno. (Čekijos aludėse vis dar rūkoma.) Ryte planuojame maudytis Adrijoje, netoli Rijekos.
Bet, nespėjus išvažiuot iš Čekijos – Austrijos pasienio zonos, mūsų automobilis tiesiog sustojo. Neužsiveda.
Vidurnaktis. Kemperio nuomuotojo miegamajame Panevėžyje užsidega šviesa, nervingai vaikščiodamas palei langą jis pusvalandį kalba telefonu. Pasibaigus pokalbiui po kelių minučių FIAT garantinio aptarnavimo operatorė Prancūzijoje pakelia ragelį ir maloniu balsu paprašo palaukti. Laukti Austrijos pasienyje tenka pusvalandį, malonus balsas iš Prancūzijos, vis perspėja, kad ieško artimiausio Fiat serviso, po to, ieško avarinės tarnybos kuri mus ten pristatytų.
Žingsniais matuojam kemperio ilgį ir plotį , diktuojam operatorei, taip pat pranešam jai, kad neturime vaikų ir naminių gyvūnų. Operatorės vardas Violet, palinkėjusi gerų būsimų atostogų jiprašo palaukti dar pora valandų kol atvyks vilkikas.
Austras vairuotojas, tingiai kyla nuo televizoriaus, niurnėdamas, kad per jo budėjimą visuomet kas nors atsitinka.
Aš pabundu Europos sąjungoje, Vienoje, kolonėlėje, šalia Fiat autoserviso.
Pakanka tik pakeist saugikli, pasiimti dar vieną rezervui. Palinkėję įsigyt raktą Nr.13, austrai mums moja ranka.

I Dalmatija.Ten kur nėra kempingų.

Ar būtų įdomu keliaujant dėti kryžiukus miesto žemėlapyje, ties apžiūrėta bažnyčia, bokštu, ar aikšte – nežinau. Mėgstu aktyvų laisvalaikį, daugiausia būnu gamtoje, todėl tik atsitiktinai ( o gal ir ne?) papuolu į senamiesčių vietas iš atvirukų. Miestuose stengiuosi atrast savo kampą, arba tiesiog stebėt, kaip žmonės gyvena, vaikšto, ar jie turi laiko pakalbėt susitikę gatvėj?
Todėl nerašysiu apie Zagrebą, Splitą ir kitus Dalmatijos miestus. Jie puikūs, nors mano matyti prabėgom. Splitas – tikrąja ta žodžio prasme.

Pailsėję ir išsimiegoję kempinge netoli Rijekos. Pakrante keliavom tolyn.
Nors Adrijos jūra ne tokia spalvinga kaip Raudonoji, čia verta panardyti.
Internete susiradom du nardymo centrus vieną netoli Zagrebo, kitą Vis saloje.
Į Splito prieplauką atvykom likus 20 minučių iki paskutinio kelto į Vis‘ą.
1650 lt. kemperis ir 6 keleiviai? Visi už. Dar spėjome sulakstyt į turgelį, vaisių ir daržovių. Ir numoję ranka į kelto darbuotojo klausimą „ Ką jus ten veiksite, Vis‘e nėra kempingų“ – mėgaujamės jūrinio vėjo gaiva.
Kelte 2,5 val. Vakarienė. Kaip vis dėlto gera keliauti su kemperiu, galima bet kur, net ir kelte, pasigamint vakarienę. ( Skirtingai nei kelte pvz. Į Helsinkį, čia mašinų stovėjimo denio niekas nerakina).
Važiuojame į kitoje Vis salos pusėje esanti Komyžos miestelį. Naktis, pirma valanda. Važiuojam į šviečiantį ir muzika skambanti senamiestį, gatvė vis siaurėja…. Gyvenimo šventė vyksta be mūsų, mes traukiam savo 7 m. kempterį iš ankšto senamiesčio, sukam ratus, kol atrandam stovėjimo aikštelę. Pasimuistęs, gavęs dvigubą kainą, sargas mus priima. Dar kartą burbtelėjęs „ Čia nėra kempingų“.
Rytas už vakarą protingesnis.

Komyžas įsikūręs įlankoje, čia pats šilčiausias vanduo visoje Adrijos jūros pakrantėje, vasarą iki 25 С. Gal dėl to, jūroje, daugiau nei kitose vietose, augmenijos ir žinoma žuvų.
Siauros, jaukios,akmenuotos miestelio gatvės primena pietų Italiją. Sala populiari stotelė keliaujančių po jūrą jachtomis, lankoma ramaus poilsio ieškančių turistų. Bet palyginti su kitomis salomis ir Adrijos kurortais jų čia nedaug, po poros dienų su puse žmonių, norisi sveikintis.
Pakrantėje esančiuose restoranuose galima paragauti šviežių jūros gėrybių, žuvų, vietinio vyno. Nepigu. Pietūs su alumi – apie 15 – 30 EU žmogui.
Kava su pienu apie 2 EU. Atsiskaityti galima ir eurais, yra bankomatai, didesni restoranai priima plastikinius pinigus ( Maestro visuose Balkanuose kur kas paklausesnė nei Viza).

Po vandeniu.

Keturis kartus didesnė, ranka artėja prie manęs, bet neapskaičiuoja atstumo, naro akys juokiasi.Okey? Okey! Aš jau nurimau, kvėpuoju ir „kabau“ viename lygyje. Ištiesiu ranką, ir aš„užkibau ant kabliuko“, po vandeniu daiktai atrodo daug didesni ir arčiau nei yra iš tiesų.
Pakėlę galvas džiaugiamės gražiais burbulų karoliais.
Nardytojus į Visą traukia šeši salos pakrantėse paskendę laivai esantys nuo dešimties iki 40 m. gylio, urvai ir rifai apaugę, raudonais , geltonaisiais koralais, žuvų gausa.
Tačiau didžiausias masalas – legendinis lėktuvas Boingas „skraidanti tvirtovė“ B-17, esantis 73 metrų gylyje. Mums iki B- 17 gulinčio dugne, kaip ir jo pusbrolių danguje.Į tokį gyli neria patyrę narai su specialiais dujų mišiniais užpildytais balionais.
Vienintelis iš mūsų Rimantas jau kelis metus turi PADI nardytojo licenciją ir ambicijų pasiekti lygi, kai „skraidanti tvirtovė“ jūros dugne, bus ranka pasiekiama. Šiame etape jis pasinaudojo galimybe gauti licenciją panerti iki 40 m. O mes – „ančiukai“, besimokantys savaniškai naryti ir gauti licencijas.
Mano patirtis didžiausia, Prieš 4 metus lankiau Padi nardymo kursus Trakuose, net išlaikiau egzaminus, licencijai pritrūko tik nuotraukos, o savarankiškumui – pastovių panėrimų.
Komyžo nardymo centre (http://www.scubadiving.hr), Open water skuba diving kursai –trys dienos, po du užsiėmimus kasdien. Imam.
Mokomieji nėrimai, nuo kranto į 2 – 3 m. gylį, (po pratimų, kartu su instruktoriumi panerdavom iki 7- “baigiamojo egzamino” nėrimas atviroje jūroje iki 20 m. ( realiai buvome 23 m.).
Rimantas per dieną du kartus plaukdavo į jūrą nardyti. aplankė du paskendusius laivus. Vienas iš jų paskendo 19 amžiuje, kitas per antrą pasaulinį karą. Aplankė Mėlynąją ir Žaliąją olas, rifus. Pakutinę dieną nėrėm kartu, tik jis – iki 40 m.

Adrija sūri, kelia, taigi panėrimui reikėdavo pasiimti nemažai svorių. su10 kg ir 15 l. suspausto oro balionu ant nugaros sunkiausia man būdavo nueiti, o dar sunkiau išlipti, ir pareit akmenuota pakrante tuos 20 m. iki nardymo centro.

Instruktorius, kas kart mus nuplukdydavo į kitą vietą. Matėm jūros žvaigždes, ežius, spalvingus augalus, žuvų kaimenes. Labai įdomus buvo nėrimas, nors ir nedideliame gylyje, palei namo, kurio dalis nugrimzdusi po vandeniu sienas, šios gausiai apaugusios spalvingais augalais, vėžiagyviais, kvapą užgniaužė, kai reikėjo pralyst pro nedidelius plyšius sienoje, kad patekt į kitą kambarį.
Teko matyt murenas tūnančias plyšiuose, nuostabių spalvų plaukuotus kirminus – kurių pavadinimo nepamenu, daug smulkių spalvingų žuvų.
Čia vandens srovių po vandeniu beveik nėra, matomumas geras iki 30 m. Galvės ežere, kuris laikomas vienu iš skaidriausių, matomumas nuo 2 iki 10 m.

Kursų baigimo pažymėjimą – plastikinę kortelę su unikaliu numeriu, pašto dėžutėje radome jau grįžę iš kelionės.
Kursų kaina įskaitant 6 panėrimus, įrangos nuomą, draudimą, kelionę laivu. – 250 Eu. žmogui. Lietuvoje jei turite pažįstama instruktorių – kaina panaši, jei ne, apie 1200 lt, Nardoma dažniausiai baseine.

Atšventę sėkmingai išlaikytus egzaminus,ankstyvą rytą keltu grįžom į žemyną.
Mūsų laukia – raftingas Juodkalnijoje!Vienoje iš gražiausią kanjoną turinčių upių Europoje – Taroje

V Raftingas Taroje.
-Kiek arbatos puodelių jums padaryt kai grįšite? – mums žvalgant jau ketvirtą kempingą pasiklausė savininkas Miša, ir mes „sugrįžom“ į jo kempingą Žabaljake. ( automobilis 10 Eu parai ir po 2 Eu žmogui)
Žabaljakas nedidelis kalnų kurortas Juodkalnijoje. Tačiau turizmas šioje šalyje , kaip ir Lietuvoje tik įsibėgėja.
Raftingas viena iš populiariausių pramogų siūlomų visuose kempinguose ir turizmo centruose.
Galima rinktis pusės dienos „paketus“ už 45 EU arba 50 Eu.
Už daugiau pinigų – daugiau maisto. Į kainą įskaičiuota:
Transportas į išplaukimo vietą –
(Važiavimas 1val. Aštunto dešimtmečio Opel Vectra – septyniese.)
Įranga – ( jokių problemų)
Instruktorius – ( komanda buvo padalinta į dvi dalis, mūsų vadovas kalbėjo tik gimtąja kalba, bet kartu su mumis plaukusi su vyrukų kompanija iš Padgoricos,mums išversdavo į anglų kalbą)
Transportas nuo upės iki namų. ( Ekstremaliausia dalis: šešiese “ mikriuke” be sėdynių ant plaukimo liemenių, kalnų keliais)
Maistas – ( aviniena, daržovės, duona, alus ir kola. Buvom išalkę ir valgėm su apetitu.)
Bendrai, paslaugų kokybę galima pavadint – „ nuoširdžia“, nepriteklių ar morališkai pasenusius dalykus kompensuoja noras įtikti.

Taros kanjonas ir upė nebejotinai viena gražiausių Europoje.Skaidrus, azūrinis vanduo, ranka pasiekiamos lašišos, skardžiai, kriokliai ir šaltiniai… Tačiau, ieškantiems kvapą gniaužiančių nuotykių – geriau tradiciškai rinktis Austriją, Prancūziją, Slovėniją.

Pašnekesiai prie vyno
Juodkalniją verta aplankyti, kad paragautumėte geriausio visame Balkanų regione vyno.
O prie vyno, norisi kalbėti apie žmones.

Mano patirtis ne vien iš šios kelionės. Esu pilotė, ir nors paskutinius 2 metus mažai skraidau ir dalyvauju varžybose, visgi buvo toks laikas, kai iš LT išvykdavau ir daugiau laiko praleisdavau ore, nei ant žemės.
Skrydis parasparniu, laukimas, ir tikėjimas, kad tai, kas tavęs laukia, bus palanku. Labai panašu į Balkanų žmogų, gal dėl to, šis orlaivis, čia populiarus.
… tik Balkanų vyrai,mano, kad skraidymas, tai jau tikrai ne „bobų“ reikalas. Ir didžiausi šovinistai, mano manymu, serbai.
Merginas jie myli, moka jas palepinti ir sužavėti, bet moters vieta šalia vyro, pasitikinčio savimi, merkiančio akį iš kart keliom sutiktosiom. Sako Lietuvaitės Europoje gražiausios, bet aš balsuočiau už serbes.Kroatų Balkanai nemėgsta, nes šie laiko save geresniais už kitus.
Jų charakteris truputi primena lietuvišką, svečią priims gražiai, o savam duonos gali pagailėt.
Bulgarai – juokingų anekdotų personažai, vien dėl galvos linksėjimo, pritariant į priešingą pusę nei visas pasaulis. Tačiau dideli savo šalies patriotai, nuoširdūs ir idealistai. Bendrauti su su rumūnais tarsi virti mamalaguca ( kukurūzų košė, nacionalinis rumunų patiekalas.) Nežinai ar ji bus reikiamos konsistencijos, ar ne per skysta, ar nesukris gabalais. Kelių kokybe rumunai, gali konkuruot su lenkais.
Italų kaimynų slovėnų šeimose, valdo moterys o vyrai karštakošiai ir labai išdidūs. Tačiau skirtingai nei italai, ne apsimeta, o yra sportiški, mėgsta aktyvų laisvalaikį, išradingi. Gražiausi vyrai – makedoniečiai. Ši tauta, mano manymu, iš graikų perėmė, gerąsias tradicijas, vaišingumą, bet ne įkyrumą, mokėjimą švęst ir nepersivalgyti, šokti ir linksmintis iki paryčiu.
– Litvania, Basketboal – moja mums kempingo kaimynai slovėnai.
Laikas eit miegot, nes kalbame apie Bosnija ir Hercogovina – šalį, kuri renka tris prezidentus, o šie keičiasi tarpusavį kas 8 mėnesius.
Ne Balkanų šalies atstovas šito nesupras, keliaujant šioje šalyje pro langą matydami su žeme sulygintus miestus ir lenteles abipus kelio perspėjančias apie minas.
Ryt keliausim į Albaniją, kas laukia ten?
Albanija, šalis apie kurią nežinom.

Jei tai būtų pasaka vaikams prasidėtų taip „ Kadaise gyveno trys seserys, Kuba- juodaplaukė, Kinija – siauraakė ir trečioji – Albanija. Kadaise, socializmo laikais tos trys seserys neblogai sugyveno, ir tikėjo kad jos pačios, gražiausios, ir pažangiausios pasaulyje.
Apie Albaniją sklido gandai, kad ji buvo tokia stipri, kad net Amerika buvo paskelbusi karą jai. Ir nors visiems buvo akivaizdu, kad gandai Holivudo režisierių darbas ( geras), ši sesuo buvo tokia paslaptinga, kad neturėdami ką daugiau papasakot, žmonės juos nešiojo iš lūpų į lūpas.
Tačiau kelionė reali, o Albanijoj būta įvairių istorijos vingių:
Ilijams, graikų, romėnų, osmanų imperijų plikimas, istoriniai architektūros paminklai,kalba ,gyvenimo kultūra, religija.
Čia iš visos Europos nuo genocido bėgo žydai, nes per antrą Pasaulinį karą musulmoniška nacių nukariauta Albanija, kalta tik dėl 6 judėjų šeimų.
1997 m. Albanijos gyventojai 80 proc. BVP “pralošė“ „piramidėse“ ( vyresni nei 30 tikrai atsimena, šį fantastinį būdą „praturtėti“).
Dar būta baimės priešams, kurios liudijimų- bunkerių prisižiūrėjom važiuodami per Albaniją
Ir esama mūsų baimės, keliaut į šią šalį. Nes bijome to ko nepažystam ir nesuprantam.

Europos Kuba

„Banzai“ – kiekvienas sumokėją 10 EU įvažiavimo mokesti, duobėtais Albanijos keliais be kelio ženklų ir žymėjimų su vieninteliu veikiančiu šviesoforu sostinės centre, kad užsitarnauti marškinėlius su užrašu „ Pabučiuok mane mažyti, aš pravažiavau Albaniją“. Taip pat ekstremalu, kaip pirmas panėrimas, skrydis parasparniu ar plaukimas plaustu akmenuota upe.
Vietiniai mums mojuoja ir sulėtinus greiti mažuose miesteliuose rėkia pro langus „Hello!“mes nedrąsiai mojam atgal, priblokšti kontrastų.
Juokais sakoma, kad kiekvieno albano svajonė nuvažiuot į Austriją ir pavogti ten mersedesą.
Atrodo, bent jau pusė albanų ją realizavo. Žodis „automobilis“, be retų išimčių, čia sinonimas „Mercedes“. Nesvarbu kokio senumo ir man nežinia kodėl, su austriškais numeriais.Gal čia ne juokai?
Kitas populiarusis transportas – arkliais ir asilais kinkyti vežimai.
Didelė visų Balkanų problema šiukšlės, bet Albanijoje, plastikinių butelių, senų padangų, armatūros kalnai tiesiog pribloškia.
Greta tų kalnų, už tvorų, vilos, su išpuoselėtom pievelėm, sodais ir spalvingais bokštais.
„Lavash“ – dažnas Albanijos pakelių užrašas.
Tai mašinų plovykla. Populiariausias verslo modelis, pakelėje sėdintys vaikinai su plastikiniais buteliais, skudurais ir kibirais vandens. Turistų giduose sakoma, kad plovėjai agresyvūs, stabtelėjus patys puola prie automobilio, teplioja langus ir vėliau reikalauja pinigų, tačiau męs to nepatyrėme.
Pakelėse parduodama viskas: vaisiai, daržovės, žuvis, mėsa ir kūnas.
Stabtelim pavalgyt. Nedidelės užeigos padavėjas kalba angliškai, esam prie upės, pasiūlo šviežios žuvies, užkandžiui – alyvuogių.
Beje, alyvuogės tai geriausias suvenyras iš Albanijos. Mėsingos, įvairiausių rūšių ir paruošimo būdų, nuostabių skonių už labai patrauklią kainą. Įtiks net išrankiausiam.
Pietūs su alumi (tik užsienietiškas) apie 10 Eu.
Sotūs kertam griuvėsius, apkabinėtus skalbiniais -spalvingomis vėliavomis pranešančiomis-čia gyvena žmonės. Tai sostinės Tiranos priemiesčiai. Nerandam mums reikiamo kelio nes nėra ženklų, todėl miesto centrą apžiūrim kelis kart. Jis tvarkingas nors ir nedidelis.
Albanijos keliai ir infrastruktūra kur kas labiau išvystyta palei Adrijos jūra, lygumose esantys laukai atrodo dirbami ir prižiūrėti,.
Vakarėja, važiuojam pro nedidelį miestelį, apšviestose gatvėse, palei kelią sėdi žmonės,girdisi muzika ir šurmulys, skurdas čia – ne priežastis liūdėti.
Aš užsisvajoju, kad norėčiau sugrįžt ir praleist čia atostogas geriau pažindamą šią kontrastingą „Europos Kubą“.

wow Violl. keliones aprasyma skaiciau kaip idomia knyga, gaila labai trumpa

Linkejimai klasikams

Malonu girdeti, kad grizote…
O tai kol Zenios nebuvo mokinukus labai skriaude neleisdami jiems skristi……

Kelios nuotraukos iš kelionės: http://picasaweb.google.com/mantas/Makedonija Paskui dar įdėsiu rusų nuotraukas, jie fotografavo ir skraidančius, bei nuotraukas ne vien iš Makedonijos

zvirblis Parašė:

Man irgi tokia mintis kilo.Liktai tema vadinasi SIV-pavasaris-2009 Makedonija,o apie pačia SIVa,net užuominos nera.

Atsiprašau, kad tiek užtrukau
SIV’e buvom kartu su dar 6 rusais, tarp jų instruktorius Dima Gusevas ir vienas šiaip dėl kompanijos, kurio vienintelis atliktas pratimas buvo didelės ausys
Pirmą dieną oras buvo nelabai koks, startavietėj pūtė į nugarą ir kartais būdavo štilius, taigi gaudydavom momentus ir startuodavom. Deja tą dieną nepasisekė Linui, startuodamas tikriausiai įspyrė į akmenį ir tuo SIV’as jam baigėsi, kaip paaiškėjo jau Lietuvoj skilo čiurnos kaulas. Taigi liko tik pusė lietuviškos komandos ir tą dieną daugiau neskraidėm.
Jei nepainioju eiliškumo, tai sekančią dieną, dėl oro neskraidėm išvis, apsilankėm Ochride, geriau susipažinom su mūsų daktare ir grįžom į “bazę”.
Dar vienos dienos be skraidymų tikriausiai nebūtumėm ištvėrę (vėlgi dėl oro, kurį mūsų įtarimu vogė albanai), todėl važiavom į kitas vietas tikėdamiesi paskraidyt termikuose. Vienoj stratavietėj vėjas buvo kreivas, todėl patupėję ir pakalbėję su ten tupėjusiais serbais nuvažiavom prie mokyklinio šlaito, bet vėjo nebuvo, ir dar kartą patupėję nuspręndėm grįžt. Pavažiavus kokius 10km vėjas vėl atsirado ir teko apsisukt Grįžę radom vos vos alsuojantį, bet kol užlipom į kalvą ir išskleidėm sparnus viskas susitvarkė ir man pavyko paskriet apie pusvalandį… Važiuodami link namų dar užsukom į vieną startavietę ir nusileidom iš jos parasparniais.
Sekančias dienas oras pradėjo taisytis, pirmąją iš jų pora rusų paleidom į audrą, bet vistiek išsisuko ir nusileido, ten kur įprasta
SIV’as įpusėjo ir atėjo laikas srauto nutrūkimui… Oras buvo greas, todėl Ženia išskrido ir šlaitą uždariau aš, prie startavietės ir pakeliui susirinkau aukščio budinčiuose termikuose ir jau zonoj. Pirmas bandymas, jaučiu siūbavimus į šonus tvirčiau įsispiriu rankom į pakabą ir lieka tik pirmyn atgal… Paleidžiu, o dešinėj pusėj kalaraištis, prasideda sukimas perkompensuoju, sparnas vėl už manęs, bet rankos ne apačioj ir sparnas grįžta į priekį sukdamas į tvistą aš už laisvų galų, bet prasideda autorotacija, nuraut jau ne taip paprasta, o po paleidimo tvistas. Dar porą kartų bandom raut, bet nuo to tik papildomai susisuka tvistas, o išėjimai vistiek su kalaraiščiu, aukščio neliko, todėl atsarginis. Vanduo visai nešaltas, pakaba greit iškelia į viršų, tik ne ta puse, kuria norėtūsi. Pripučiu gelbėjimosi liemenę, atsimenu, kad galima išlipt iš pakabos, atsisegu išsineriu ir laukiu laivo. Surenkam šmutkes ir į krantą, ten pora nuotraukų, sveikinimai, degtinė su gliukoze ir mane veža namo. Duše, kaip tyčia bėga šaltas vanduo, todėl nusišluostau ir einu gert arbatos Tą dieną šitas skrydis buvo kraštinis, todėl netrukus visi su mano sparnu namie. Viską išdžiaustom, sėdam vakarieniaut ir žiūrėt, ką aš ten veikiau virš vandens…
Sekančią dieną skraidyt nesitikėjau, bet sparnas per naktį neblogai pradžiuvo, dar truputis rytinės saulės (žinau, kad taip negerai) ir visi vėl startavietėj, pirmas skrydis galutinai išdžiovina sparną ir antru vėl srauto nutrūkimai trys įš eilės su kaklaraiščiais, bet laiku ir tinkamai kompensuojant problemų nekyla. Toliau kažkokie negatyvai ir koviniai apsisukimai jau nėra ką veikt
Va toks mano pirmasis SIV’as

Aš atsakyčiau Juoniui kad nebuvęs SIV’e to nesuprasi. šiaip iš esmės viskas sparno valdyme priklauso nuo piloto, sparnai visada leidžia daryti klaidas, bet tik iki kažkurios ribos.