Kelione i Bruneka

Kylancio srauto kolektyvo vardu informuoju, kad praleide nuostabia savaite Italijoje (nors is tikruju, kad ten Italija galima spresti tik is antru uzrasu ant kelio ir gatviu zenklu, nes pirmi uzrasai vokiski, susikalbeti galima visu pirma vokiskai ir aisku italiskai. Taciau tai istorija, kuri tampriai susipinusi, persipinusi italu ir ausrijoku tarpusavio gerais, o kartais ir nelabai gerais santikiais. Mes tai paliekame istorikams) grizome sianakt, t.y. spalio 5 d namo.
Orai pasitaike mums geri, nors pasirinkome gal siek tiek ir per velu meta skraidymams. Rudenejantis Brunekas pasitiko mus tikrai pasakisku oru. Visas dienas buvo gera sauleta, skraideme visas 8 dienas, bet dideliam musu nusivylimui skraidymai prasidedavo tik nuo 2-3 valandos po pietu, o baigdavosi daznai 5 val. Ilgu geru marsrutu nuskristi nepavyko, taciau igauti patirties skrendant kalnu termukuose, pasimakaluoti ant kalno, startuojan ir leidziantis po kelis sykius, isbandyti ivairias stratavietes, bei pasigrozeti nuostabiu kalnu landsavtu pavyko su kaupu…
Musu dienos prasidedavo lengvu 15-17min. prabegimu, o kai kam pasivaiksciojimu iki kalnu upeliuko, tada vandens proceduros lediniame, kvapa gniauzianciame vandenyje (faktine medziaga – t.y. nuotraukas pateiks Jura). Zvalus ir gerai nusiteke grizdavome, pusryciaudavome ir i darba – t.y. i skaraidymus…. Pravede trumpa brifinga nutardavome kur vaziuojame skraidyti ir jau po gero pusvalandzio mes budavome startavieteje. Si karta isbandeme kelias startavietes Bruneke ir jo apylinkese, bet geriausiai buvo ant CronPlaz, Pieve del Pago ir San in Taufers (aisku jeigu teisingai uzrasiau pavadinimus, bet Jus tikiuosi del to nepyksite). Pagal musu sukomplektuota sastata, jus visi turbut suprantate, kad derinys buvo labai vykes, mes turejome ir privalejome tureti daug ir neisdildomu nuotikiu. Noriu Jus nuliudinti, bet jokiu kvapa gniauzianciu istoriju nebus. Mes turejome savo tarpe ir super atsargiu(kas musu sporte nera jau taip blogai), ir turejome bebaimiu, kuriu deja bet prisiristi siulais ar virve nesigauna. Jeigu neskaityti keliu lipimu i startaviete po 100-200m, netiketo isukimo “trupuciuka” i debesi, nusileidimo i priesinga slaito puse, kur surasti toki keliauninka siek tiek komplikuota, visa kita vien tik teigiamos (nors ir anos taip pat teigiamos) emocijos…
Na o grizus po skraidymu musu lauke fantastinis raudonas-sausas italiskas vynas. Is pradziu svarsteme, kiek gi to vyno mums reikia. Nusiunteme viena atstova parnesti vyno, tai jis ir parvilko viena buteli…. Ne, ne cia ne tas anekdotas apie viena buteli… Sis butelis tik 40 litru. Musu garbei noriu pasakyti, kad pastebimai apgirte buvome tik pirma vakara (gal veliau pripratome). Be abejo prie tokio vyno atatinkama uzkanda. Mes kaip tikri tautieciai uzkanda susiorganizavome. Pirma diena, nusileidus i pieva Virgis aptiko gryba, pas mus vadinama kukurdvelkiu, arba liaudiskai bezduku…. Ta gryba, po kvalifikuotu specialistu is Lietuvos patvirtinimo, kad jis valgomas, mes 6 zmones valgeme 2 dienas ir dar trecdali seimininke mums nematant ismete.(grybo radimo ir paruosimo fakta liudijancias nuotraukas idesime).
Taigi tokia trumpa ataskaita apie musu kelione. Nuotraukas atsakingas ir ides Jurcikas, o man dabar reikia skubeti i aptarima pas Virgi.