Keletas foto iš Kolumbijos

Pagaliau pavyko kažkiek pamiegoti, dasigauti iki kompiuterio, kuriuo naudotis jau primiršau, nes pirmom dienom miego norėjosi tik nuo 6 ryto, tai pora žodžių apie kelionę:
Kaip ir tikėjomės, atskridome į nuostabią šalį, su linksmais, laisvai bendraujančiais (išskyrus džiunglėse gyvenančius kai kuriuos juodukus), kur klimatą galima pasirinkti pagal pageidavimą: nuo šaltos Lietuviškos vasaros aukštesniuose kalnuose, vidutiniška vasara, pvz. sostinėje Bogotoje- apie 2900m. virš jūros, iki tropikų, ęsant žemiau 1km.. Metų laikų nėra, yra tik lietingesnis ir sausesnis sezonas, visus metus dienos ir naktys panašios trukmės. Kartą ten nuvykęs, vėl norėsi sugrįžti, nes rojus mažai skiriasi nuo Kolumbijos, skraidymai visus metus, auga viskas, kas tik įmanoma, moterys būtų gražiausios Pasaulyje, jei nebūtų Lietuvos, kur dar gražesnės. Pavargusiam nebūtina skubėti namo, galima nugriūti ir pailsėti gatvėje, niekas nesijuoks, neapvogs, o supras, policija labai tolerantiška, gal dėl to ir nusikalstamumas, išskyrus uostą, kur daug neaiškių atvykėlių, yra labai žemas.

Miesteliuose tvarkinga, kas nemegsta tvarkos, keliasi į pakraščius, kur gyvena laimingai lūšnynuose.

bet ir lūšnynuose žmones labai švarūs, tik į buitį nekreipia dėmesio, neapkrauna savęs atsakomybe.

Tik senoliai pamena tuos laikus, kai Kolumbijos mafija buvo galinga ir policija slėpėsi šarvuotuose automobiliuose, dabar tai tik rūdijantys eksponatai

Pereiros- miestelio, į kurį atskridome, aikštė, vakarais čia vyksta rimtas veiksmas

taksofonas- atsipūtę žmonės net telefonų nesinešioja, kad nepamest, reikia paskambint- prašom ant lenciūgėlio telefonas, šnekėk vos ne už dyką.

O štai čia- kelionės tikslas ir prasmė- pirmoji kelionė į startavietę:

ekologiškiausias įrangos transportas:

Pirmasis treniruočių skrydis:

Ir pirmasis metalinio sparno, pilotuojamo lietuvio, nusileidimas, Lietuvos parasparnių raidos istorijoje:

Po skrydžių gaivinames, ir taip 15 dienų, bet ką padarysi, toks darbas:

Visa laimė, kad po varžybų turėjome tris laisvas dienas, tai atgaivinome savo senovinius primatų instinktus:

Ir jau kaip savi patraukėme į laukinius kraštus, čia net vabalai mus pripažino:

Su vietiniais čiabuviais kontaktą sekėsi užmegsti sunkiau, dovanas ėmė, bet draugiškumo nerodė

Dyko maisto apstu: ir atsigerti, ir lengvai pagaunamo grobio pietums:

Kad užsitarnauti vietinių pagarbą reikėjo įdirbio:

Didžiausias įvertinimas- kaimo vyriausiojo šamano kepurė:

Draugiškiausi, aišku, vaikai:

Džiunglių kaimelio centrinė gatvė, dekoruotra plastikiniais dažytais buteliais:

Ramiojo vandenyno laukinė pakrantė

Buenaventuros uostamiesčio centrinis paplūdimys per atoslūgį:

Žmonės gana religingi, bet meldžiasi ne taip kaip pas mus- bažnyčioje linksmai ir garsiai dainuojama, grojama netgi mušamaisiais instrumentais, vieną vakarą galvojome, kad diskoteka netoliese, ėjome link garso, pakliuvome į bažnyčią

Vieną naktį praleidome prie karštų krioklių:

Čia mūsų šeimininkė, kuri mus prižiūrėjo kaip savo vaikus, barė už išdaigas, gerai, kad mes nemokėjom Ispaniškai, o ji angliškai:

Palikome ženklų, kad dar sugrįšim, kaip į namus:

Liko daug medžiagos apie skraidymus ir kitus dalykus, bet nuo skraidymų norisi kažkiek pailsėti, o kita- ne šio forumo temos.
P.S. ką rašiau, nebūtinai viskas teisybė