Mūsų interesas Meksikai atsirado, kai buvome Kolumbijoje antrą kartą. Idėja buvo – kasmet kaitalioti tokias brangias „už vandenyno“ keliones, kad butu lengviau surinkti grupę ir atverti pilotams naujus horizontus.
Taigi, naujas mūsų „Amerikos atradimo“ taškas.
Skrydis buvo net iš 3 etapų – Per Rygą ir Paryžių. Bilietai kainavo 720 euro. Persėdimų laikai buvo nedideli, bagažu rūpintis nereikėjo (visi skrydžiai buvo jungiamieji „Air France“) – kelionė išėjo gana komfortiška. Per vandenyną skridome su didžiuliu Airbus A380! Na ir kaip jau įprasta PG-pilotams, labai profesionaliai įvertinome šio „dramblio“ trumpą pakilimo atkarpą bei variklių žemą triukšmo lygį. Začiotas!
Mexico City oro uoste mūsų jau laukė iš anksto suderintas „transferas namo“, su kuriuo išėjo juokinga situacija. Jos pradžia buvo nejuokinga, nes.. mes negavome savo bagažo! Dėl trumpo tarp skrydžių laiko tarpo visi mūsų parasparniai liko Paryžiuje. Gerai, kad tai buvo „ne mūsų problema“ – bagažą pažadėjo pristatyti iki namų kitos dienos pabaigai. Bet dabar mūsų vairuotojas (puikiai žinantis, kaip atrodo PG-kuprinė) laukė būtent 8 pilotų grupę! Be anglų kalbos, gestais, bei paskambinus jo vadovui, pagaliau pavyko įtikinti, kad mes ne apsišaukėliai, o „tie patys“ ir esame.
Tarp kitko, meksikiečiai pripratino mus teisingai vartoti pavadinimą: Mexico – tai visa jų šalis, O sostinė – Mexico City. Ir kitaip nesupranta!
Pirmas įspūdis nuo Sostinės – didžiulis lūšnynas! Gatvės – ištisus kamštis (o buvo beveik naktis), pastatai – kažkokios 2-3 aukštų betoninės trobelės, visur nešvaru, kvėpuoti nėra kuo.. Kaip buvo gera pagaliau ištrūkti iš didmiesčio link mūsų mažo jaukaus miestelio Valle de Bravo!
Pirmą dieną Valle de Bravo mums dar reikėjo praleisti be parasparnių, todėl nuvykome žiūrėti drugelius. Pasirodė, netoli miestelio (apie 30km) yra labai populiari atrakcija turistams: didžiulė drugelio „Monarch“ kolonija. Jie įprastai gyvena Kanadoje ir Šiaurės Amerikoje, ir kasmet varo tūkstančius km žiemoti į Valle de Bravo ant to pat kalno, tame pat miške. Pradžiai ten jojome žirgais, o paskutinė kelio atkarpa miške link kalno viršūnės – pėsčiomis ir tyliai (nebaidykite drugelių!). Kai užlipome iki vietos – vaizdas gniaužia kvapą! Kiek čia tų drugelių! Ant medžių šakų pradžioje pagalvojom, kad tai jų nameliai, bet tai buvo tiesiog jų pačių milijonai. Reginys – absoliučiai unikalus, tokio niekur nepamatysi. Ir be abejo, drugelis Monarch – miestelio Valle de Bravo simbolis.
Kitą dieną, atgavus parasparnius, pagaliau susiruošėme į skraidymus.
Pagrindinė startavietė – El Penon (skaitosi El Penjon). Startas 2300m ant kalno viršūnės iškirstas miške, gana erdvus (priima ir rimtas varžybas su 100+ pilotų), patogus nuolydis, žolė. Idealus startas, žodžiu. Kai prasideda terminė veikla – apie 10:00 – 10:30, įsijungia lengvas brizas, padedantis startuoti. Stiprėjant termikams, visas „startinis slienis“ dirba, kaip didelė keptuvė, ir brizas irgi stiprėja – nuo 13 iki 15 val. startuoti jau gali būti sunkoka. Po 15-16 val. vėjas silpnėja – ateina mokinių ir relakso mėgėjų metas. Bet mes stengėmės startuoti vieną kartą ryte, ir (su retomis išimtimis) antram startui grįžti ne buvo poreikio.
Esant įprastam orui, skraidyti „startiniame slėnyje“ (Blocha įvedė pavadinimą „smėlynė“, t. y. smėlio dėžė pradinukams) nesudaro didelių problemų – aplinkui yra keletas ryškių budinčių termikų, per kuriuos keliaujant, galima laikytis ore kiek nori. Tuo ir užsiima nepatyrusių pilotu su EN-B sparnais gauja ir.. kažkodėl dauguma vietinės HG-diasporos. Kartais mūsiškiai leisdavosi apačioje per anksti, bet tai visgi išimtis, patvirtinanti taisyklę.
..ne-į-temą: vaikai ir jaunimas kaimuose-laukuose. Toks įspūdis, kad pinigų išprašinėjimas – pagrindinis užsiėmimas. Stovi kelio viduryje su kastuvu, papila saują žemės į duobę, vaizduoja „kelio darbus“ – ir iš kiekvieno pravažiuojančio prašo babkių! Nusileidime jų išvis dešimtis, siūlosi supakuoti sparną. Man pasirodė nejauku.. Pvz. Kolumbijoje jų irgi pasitaiko nusileidimuose, bet ne tiek daug, o ir suaugę juos iš ten vaiko ir prašo pilotus „ne duokite jiems pinigų, tegu eina į mokyklą!“
Oficialiame nusileidime „El Piano“ viduryje dienos (dėl slėnio „keptuvės sąžiningo darbo“) gali būti stiprokas vėjas. Kitų problemų aikštelė neturi – daug erdvės, lygu, žolė, vietiniai atneša alaus.. ko dar norėti? – kad iš ten butu lengviau išvažiuoti! Dauguma turtingų grupių (ir vietiniai tandemai) nuvežama iš ten savo automobiliais, bet mes tradiciškai imdavome transportą „one way ticket“. Taigi tekdavo iš ten naudotis taksi paslaugom, kas ne visada būdavo greita ir pigu.
Kitas oficialus nusileidimas „El Penitas“ – šią prasmę geresnis. Jis yra apie 5km už startinio kalno pavėjui, ir pakeliui namo į Valle de Bravo. Ten nėra slėnio vėjo (lengviau leistis viduryje dienos), dažniau važiuoja taksi, bet vietiniai paprašo 20 peso rinkliavą. Kad ten nusileistum, reikia turėti virš startavietės 300-400 m aukščio.
Tarp kitko apie transportą. Taksi automobilių daug, ir jie iškarto sustoja. Girdėjome, kad visuomeninis transportas veikia gerai, bet.. nepastebėjome nei vieno autobuso! Pasirodė, kad šią funkciją atlieka būtent taksi! T.y. jeigu pagavai tuščią taksi ir sakai „šefai, namo!“ – jokių problemų, nuveš, ir pinigu paims nesveikai. Bet jeigu žinai stebuklingą žodį „Kolektyvo!“ – paveža už kapeikas! Tik gali nuvežti iki tam tikros vietos ir perduoti tave kitam vairuotojui. Na ir pakeleivius ima (vietiniai aktyviai naudojasi), vienas nevažiuosi. Labai mums neįprasta, bet veikia neblogai ir nebrangiai! Apskritai, tranzuoti nėra sunku, sustoja dažnai, susitarti išeina ir be anglų kalbos, gestais. Na bet Kolumbijoje dar geriau ir dažniau nemokamai.
.. ne-į-temą: Pipi-Stop. Kai skrendi kasdien po keletą valandų, ta mūsų fiziologinė problema tampa tiek aktuali kiekvienam, tiek karščiai aptarinėjama vakarais. Profesionaliausias tarp mūsų atrodė Viktoras su specialiu kateteriu-vamzdeliu, išeinančių pro kelnes prie bato „į orą“. Labai jau pavydėjome, kad „gali bet kur ir bet kada“! Plataus kaklelio buteliukas Neste Ice-Tea irgi save užrekomendavo gerai, bet ne visiems – taip, taip, kur gi be eilinės istorijos, kaip „prispaustas“ pilotas buvo pasodintas ant žemės! Vargšas Kęstas taip stengėsi per turbulenciją pataikyti į savo buteliuką, kad nupylė ne tik „pro šalį“, bet ir visą aukštį. Teko leistis kažkokioje pievoje, kurią saugojo pikti šunys. Apsiginklavo dviem akmenimis ir kuo greičiau iš ten laimingai pabėgo. Reikia pamatyti Kęstą (beveik 2 metrai, 120kg gyvo svorio), kad įsivaizduotumėte vietinių sobakų dialogą: „Klausyk, toki parasparnistą mačiau, nepatikėsi – žymėti teritoriją pradėjo dar iš oro! O kai nusileido – o Jėzau! – dvigubai didesnis už įprastus! smirda! kiekvienoje letenoje po akmenį! Ak, kaip aš išsigandau – apsimyžti!”
XC-pilotui šis regionas – rojus. Mes „smėlynėje“ stengėmės neužsibūti ir skridome greta esančiu kalnynu iki pirmo taško – „Antena“. Šita atkarpa tapo daugumai mūsų maršrutų pirma trikampio petimi ir savotišku „apšilimu“ – suprasti šiandienos orą, pažiūrėti realų meteo-vėją (ne visada sutampa su prognoze), debesų padą arba inversijos lubas – ir spręsti, kur skrisime toliau.
..ne-į-temą: Autostrados aplink Mexico City geros kokybės, nelabai apkrautos ir.. kažkaip daugoka policijos ekipažų! Mūsų vairuotojas sako – uždarbiauja vyrukai. Mokamais keliais naudojasi piliečiai su pinigais bei turistai. Štai mūsų vargšai ir užsiima „finansiniu priekabiavimu“. O nemokamuose keliukuose policijos nėra – ką ten uždirbsi? Kaip visgi gerai, kad nesinuomojome automobilio ir nutarėme samdyti vietinius!
Paminėsiu dar keletą dalykų. Labai praverčia turėti šioje vietovėje skraidymo patirtį (kaip ir visur). Kartu su mumis skraidė didelė norvegų grupė (joje buvo ir mūsų lietuvis-šnipas – Jura, linkėjimai nuo visos grupės!). Jie skraidė jau antrą savaitę, jų instruktoriai ten važiuoja jau 20 metų – buvo gražu žiūrėti, kaip varo per tolimus kalnus pažengusių pilotų grupė! Mums pradžioje sekėsi gerokai kukliau, bet pabaigai – jau pradėjome vytis. T. y. netgi antrą kartą ten nuvažiavus, skrisiu pats visai kitaip, ir instruktuosiu, duosiu užduotis irgi visai kitaip!
Mes tik pradėjome „įsisavinti“ greta esančius kalnynus, o kiek dar laukia atradimų ateityje! Pvz. mums nuolat majačino ant horizonto ir „kvietė aplankyti“ ketvirta Meksikos viršūnė, kuri įsikūrė kaip tik netoliese – gražuolis-vulkanas Nevado de Toluca (4680m). Ir atrodo netoli (36km), bet ten skristi reiktu aukštesnių lubų..
Deja, labai aukšto oro su lubomis virš 4000m mums pasitaikė tik keletas kartų, dažniau būdavo inversija ties 3000-3200 m, bet netgi 2800 lubos leidžia skristi įdomius 30-50km maršrutus.
Mūsų XC-pasiekimus (trekus) galima, kaip visada, pažiūrėti Xcontest puslapyje, dar bus paruoštos video-ataskaitos apie įdomiausias maršrutų akimirkas – jeigu netingėsiu sumontuoti 9GB „video-blogerio“ blevyzgų.
..ne-į-temą: Kadangi pritruko gero oro (ir ryžto-meistriškumo) nuskristi į Nevado-de-Toluca, mes panaudojome vieną neskraidymo dieną ir ten.. nuvažiavome! Automobiliu (aukščiausias Meksikos auto-kelias!) galima pakilti beveik iki kalderos krašto (4150m!), toliau į viršų iki 4350 ir dar žemyn iki 4050 į kalderą. O viduje – ežeras (netgi du – Saulės ir Menulio). Žodžiu, pasportavome, susipažinome su hipoksija. Labai gražu, vėjuota ir šalta! Apsivilkome viskuo, ką turėjome – atrodėme, kaip Napoleono atsitraukianti armija – na kas ima šiltus drabužius į Meksiką?!
..dar-ne-į-temą: važiuojame į ekskursiją. Ankstyvas rytas, giedras dangus.. Pastebiu virš kūgio formos kalno milžinišką dūmų stulpą-debesį, galvoju: „hmm, termikams ankstoka, gal pramonės objektas? ..koks nafig pramonės objektas ant kalno viršūnės?!”. Parodau vairuotojui – kas tai? A, sako, vulkanas „puff-puff“, įprastas dalykas! Važiuoju ir jau kitom akim stebiu landšaftą (plokščiakalnis, matomumas šimta-kilometrinis, aplinkui matosi kokie 4-5 milžinai-vulkanai) – ant kokios keptuvės gyvena meksikiečiai!
Skrydžiai namo. Valle de Bravo miestelyje, ant pat ežero kranto yra oficiali nusileidimo aikštelė, kuria naudoja tandem-pilotai; jie startuoja čia pat netoliese – yra startavietė virš miesto, vaikiško peraukštėjimo (atrodo 400m), ideali vieta comercinems pokatuškėms (arba vakariniam relaksui) su gražiu vaizdeliu. Nusileidimas švelniai tariant.. nedidelis 🙂
Čia atskrenda ir XC-pilotai, atstumas nuo pagrindinės skraidavietės (El Penon) nėra didelis – 14km, todėl surinkus pakeliui bent 1-2 termikus, nuskristi čia nėra labai sunku. O kadangi mes gyvenome tiesiog prie pat nusileidimo (su atskiru įėjimu – kaip ponai!), naturalu, kad stengėmės kiekvieną skrydį užbaigti būtent „namie“. Kaip gi buvo malonu atskristi po ilgo maršruto pas draugus, iškarto gauti alučio, pasidalinti įspūdžiais – mėgstu aš tokį paragliding‘ą!
Tarp kitko, kadangi ežeras apsuptas įvairiaus dydžio ir aukščio kalnų masyvais, kartais aplinkui susidaro įdomios oro srautu susidūrimų-aptekėjimų variacijos. Kartu su netikėta turbulencija bei rakinančiu vėju, galima aptikti ir konvergencijos zonų. Skrendi viduryje ežero keliose šimtuose – ir nežemėji! O apačioje draugai jau laukia su alumi, kviečia greičiau nusileisti ir.. nekantriai laukia atrakcijų!, nes anot vietinių pilotų, jei prasideda konvergencija, vėjas pradeda staigiai keistis, ir nusileidime prasideda cirkai, kai net patyrę meistrai su Enzais „nevisai“ pataiko į ankštą aikštelę.
..ne-į-temą: Kai pamatėme, kad gyvensime ant pat ežero kranto, su tokiais gražiais vaizdais – kurortas! – taip apsidžiaugėme, valio! maudysimės kasdien po skrydžių ir prieš! ..Koks nusivylimas.. Ežeras žiauriai purvinas! Pasirodė, visi miestai aplinkui (kurortai!) varo į ežerą nuotekas be jokio valymo!! Jiems net pramonės nereikia, kad sugebėtu užšikti savo gamtos grožį! Debilai…
Apgyvendinimas. Svarstėme du variantus: pigesnis (18 euro/d) viduryje miesto, šalia aikštės, kur pilotai išvažiuoja į skraidymus. Ir brangesnis (28 euro/d), prie pat nusileidimo, atskiroje viloje. Pasirinkome antrą varianta – ir negaila! Vila uždaroje teritorijoje, su apsauginiu (jis mus ir iš landing‘o įleisdavo), visi patogumai, savo kiemelis su barbekiu. Labai patiko!
Apskritai, apgyvendinimas brangus ir kuklus. Rasti atskiras lovas vyrams – problema (mums pavyko!), san. mazgai nelabai patogus, nėra nei indaplovės, nei skalbenkės. Bet! Mūsų prašmatnioje viloje kasdien (!) ateina valytoja – viską sutvarkyti, pakeisti patalinę ir perplauti po mūsų visus indus. O skalbinius nešame už poros kvartalų į skalbyklą už kapeikas. Ponai-bajorai!
..ne-į-temą: pačioje pradžioje rašiau, kokį neigiamą pirmą įspūdį paliko sostine Mexico City. Ačiū Dievui, buvo ir antras įspūdis. Po savaitės, vieną neskraidymo dieną skyrėme ekskursijai po Mexico City centrą – ir nepagailėjome! Labai gražus ir modernus centrinis verslo rajonas su įspūdingais dangoraižiais, patogiomis poilsio zonomis. Istorinis centras su higantomaniška „Arkikatedra“ irgi paliko daug įspūdžių. O jų senesni „elitiniai“ gyvenamieji rajonai (vadinasi kolonijos) – kažkaip nelabai.. O vakare visame centre – kažkoks neproporcinis policijos (rimtai ginkluotos) kiekis gatvėse! Pagalvojome – gal karo padėtis? Na ne, tiesiog „kova su kriminalu“ ..be ypatingos sėkmės.
O dar pabuvojome garsiajame Antropologijos Muziejuje, kuris žinomas, kaip vienas geriausių pasaulyje. Tiesiog privalu ten apsilankyti, kad nors truputi suvoktum, kokios galingos ir pažengusios civilizacijos egzistavo Mezoamerikoje kol Europoje žydėjo Senovės Graikija ir Roma..
Tą dieną vainikavome, užlipus į apžvalgos aikštelę vieno įdomiausių Mexico City pastatų – „Torre Latinoamericana“. Kažkada aukščiausias Lotynų Amerikos dangoraižis dabar atrodo kuklutis tarp naujausių Meksikos sostinės milžinų, bet jis įdomus tuo, kad neturėdamas naujoviškų atsparumo mechanizmų atlaikė iki šiol visus žemės drebėjimus. O reiktu paminėti, kad dreba Meksika reguliariai!
Maistas, gėrimai. Pirmi bandymai mieste Valle de Bravo pavalgyti vietinių skanėstų kažkaip neįtikino.. Ragavome jų garsius „Tacos“; aštru – o taip! Bet kad labai skanu būtu – nepasakysiu. Kitą kartą nuvarėm į italų restoraną – geriau! Bet čia – ir visur! – nemaloniai nustebino kainos. Pavalgyti pigiau 10-15 euro neišeina. Pabandėme vienoj vietoj, kitoj – ir perėjome prie namie ruošiamo maisto.
Meksikoje galima nusipirkti įvairios kilmės pieną. Taupymo sumėtimais pirkome pigesnį…
Ir tik kai perskridome į miestelį Playa del Carmen (Jukatan pusiasalis) nardymo programai, pagal mūsų gido rekomendacijas apsilankėme „teisinguose“ restoranėliuose – ir viskas atsistojo į savo vietas! Ir Tako labai skanūs ir jūros bjaurybės nerealios! Bet vis tiek brangu..
..ne-į-temą: Arbatpinigiai Meksikoje – vat kaip senose sovietų filmuose apie „supuvę Vakarus“ – jų laukia visi, net atlikdami (dažnai neidealiai) savo tiesioginį darbą! Restoranuose 10% – tai nenuginčijamas minimumas, o šiaip, laukia 15-os. Naglumo viršūnė mums buvo aviakompanijos kurjerio, kuris atvežė parasparnius, Šreko katino akys. Aišku, kad nieko nedavėm!
Apie gėrimus turbūt patys jau atspėjote. Žinoma, čia reikia gerti Tekilą! Mes taip ir pasielgėm patį pirmą vakarą. Koks bjaurus brudas! Pasirodė, čia “tekilos gėrimų” irgi netrūksta – reikia žinoti, ką pirkti. Na o paprotino mus (jau tradiciškai) draugai-norvegai. Jų pradinukų grupė (kurie neskrenda toli ir leidžiasi Smėlynėje) po skraidymų užsukdavo į Teisingą Rančo, kur gamina nerealaus skonio naminę tekilą. Na.. atlikdavome ir mes „Tequila-Stop“ procedūrą..
..ne-į-temą: paskutinę dieną prieš lėktuvą nutarėme aplankyti senovinio miesto Teotiuakan griuvėsius. Oho, griuvėsiai! Miestas buvo Senovės Romos bendraamžius. Jo suplanavimas, kaip jis buvo valdomas, apskritai mastas – palieka labai stiprų įspūdį, nepatingėkite paskaityti apie šitą Senovės Laikų perliuką.
Mes taip buvome įsijautė į mūsų gido apsakymus apie miesto santvarką, apie aukų žudymą specialiu peiliu iš obsidiano.. na ir chebra nutarė ant piramidės viršūnės (kaip priklauso!) „nupjauti storą auką“ vardan Senovinių Lietuvos Dievų! ..Obsidiano peilis – IPhone-10. Drobė, alėjus..
Vietos sudėtingumas, piloto kvalifikacija. Rimta vieta. Bet ne tokia baisi, kaip mus bandė įtikinti. Mums pasitaikė ir ramesnių dienų ir su „burbulenciją“, kai buvo nejauku. Termikai kartais būdavo ir 6 ir 8m/s. Tokiomis sunkiomis dienomis rezultatas priklausė nuo motyvacijos ir pilotavimo įgūdžių. Silpnesni (pagal minėtus faktorius) pasiduodavo anksčiau arba išvis niekur toli nenuskrisdavo; o tikri kovotojai varė „do pobedy“ ir suskrisdavo gerus maršrutus. T. y. kiekvienas galėjo „reguliuoti“ savo dalyvavimą „kovoje“ ir dažniausiai turėjo galimybę pabėgti iš oro laiku. Situacijų, kada pilotui buvo „žopa“ be išeities – kažkaip neprisimenu. Gal kolegos daugiau papasakos.
1. Pradinukui ten važiuoti gal per anksti. Žinoma, galima skristi ryte, kol dar nestipru, arba vėliau po pietų, kai nebestipru. Tikrai pavyks apskristi visą Smėlynę. Arba sustartuoti virš Valle de Bravo ir paskrieti virš miestelio ir ežero.. O nuskristi kažkur toliau su Low-EN-B sparnu gali ir nepavykti.
2. Vidutinio lygio pilotas turi šansą išvažiuoti iš Meksikos Gero Piloto statuse. Nušlifuoti savo techniką, susitaikyti su turbulencija – ir priskraidyti 20-30 valandų bei suskristi savo pirmus 30-50km FAI-trikampius. Tam reikia motyvacijos, gero bazinių įgūdžių pasiruošimo ir.. teisingo instruktoriaus spyrio į užpakalį 🙂 Reikalingas bent Top-EN-B sparnas (geriau C) su kuriuo pilotas gerai susidraugavęs.
3. Geram pilotui, mokančiam skraidyti maršrutus kalnuose, šis regionas – pakartosiu – tiesiog Rojus (ypač su sparnu, su kuriuo jaučiasi patikimai). Peržiūrėkime argumentus:
– Skraidomo oro dienų kiekis – anomaliai didelis! Alpės nervingai rūko kampelyje. Iš 16-os dienų mes skraidėm 13 (galėjome 14), iš jų tik dvi dienos buvo nemaršrutinės, silpnokos. Norvegams, savaite prieš – išvis nebuvo pertraukų!
– Reljefas nėra labai aukštas ir vertikalus (ne Himalajai ar Kaukazas), bet „veža“ gerai ar net la-abai gerai. Aplinkui daug įvairių kalnynų ir kalnų sistemų, tarp kurių platūs slėniai, kur galima pabėgti (neperskristi – irgi pasitaiko 🙂 ). Todėl mažiau ir gąsdinančios aerologijos, kur gali „ne ten užskristi“ be galimybės išsigelbėti.
– infrastruktūra. Viskas, ko reikia pilotui – tiekiama. Į startą veža, podboras ne problema. Nusileidimo vietų – sočiai, problemų su vietiniais neaptikta. Kriminalas – didmiesčiuose, mes kalnuose-laukuose jiems neįdomūs.
– saugumas – gal ir ne Alpės, bet esant reikalui sraigtasparnis atskrenda, o rimtos ligoninės (Toluca) yra nelabai toli. Vietiniai labai draugiški ir pasiruošę padėti. Mūsų vienintelis „incidentas“ buvo startavietėje; pilotas įskrido į medžius – vietiniai atvarė, padėjo nuimti sparną, mums net padėti nereikėjo. Tarp kitko, ta patį vakarą sparną susiuvo (kokybiškai!), ir kitą dieną pilotas skraidė.
..ne-į-temą: Labai praverčia vakariniai „razbory poliotov“ su GPS-trekų analizę. Juos praktikuoja dauguma XC-kursų ir ne veltui. Tu gali pažiūrėti kitų pilotų pasirinktas trajektorijas ir surastus termikus, palyginti realiu laiku savo treką su draugu, kuris skrido šalia ir kažkodėl nuskrido daug toliau.. Iškarto matosi visos klaidos bei teisingi sprendimai. Patyrusiam pilotui irgi įdomi patirtis – jautiesi „nuogas“, kai turi paaiškinti, kodėl čia padarei nereikalingą spiralę arba pražiopsojai geresnį termiką..
Turbūt didžiausias minusas – brangoka. Fly-pass turbūt brangiausias, kurį esu matęs – 12 euro/d! Mes užsimorozinome ir išvis nesumokėjome (mokėjimas internetu, užsiregistravus). Grupės su vietiniu gidu moka ženkliai mažiau – tai jau man „namų darbas“ kitam kartui registruotis, kaip gidu su savo grupėmis.
Apskritai, palyginus su Kolumbija – brangiau. Ir Kolumbijoje išeis suskristi ilgesnį maršrutą. Bet Meksikoje skraidymas įdomesnis. Įvairesni maršrutai – daugiau variantų. Oro temperatūra komfortiškesnė: Kolumbijoje nusileidimas viduryje dienos – pragaras (karšta, drėgna), o Meksikoje visa vietovė 2km aukštyje – vėsiau, maloniau. Labai aukštai kilti neteko, todėl nebuvo ir labai šalta. Pavojingų ar nemalonių situacijų kažkaip prisimenu daugiau iš Kolumbijos – laidai ant šlaitų ir per visa slėnį, stiprus vėjas-„pasific“.. Nebent turbulencija porą dienų pasitaikė stipresnė Meksikoje.
Apie mūsų trečią nardymo savaitę šitame straipsnyje daug nepasakosiu (ne profilis!). Pasakysiu taip: didžiausi mano gyvenimo įspūdžiai šiam momentui – būtent iš nardymo Senotuose (Cenotes). Todėl primygtinai rekomenduoju visiems, kas norėtu aplankyti su mumis Meksiką 2022-ais (o 2021-ais Kolumbija) – praeiti mokymus ir gauti PADI-licenciją. Mes, pvz. padarėm tai šią žiemą. Kaip pasakė pilotas-draugas Saša: „Atvykti į Meksiką ir pavaryti su parasparniu – faina, bet nebūtina. O Cenotes-nardymas – būtina“.
Tikiuosi, mūsų šauniai kompanijai kelionė patiko, laukių jų komentarų, pataisymų ir papildymų.
Ačiū už nuostabias atostogas: Dainiui J., Kęstui R., Povilui G., Robertui P., Vitalijui K., Viktorui S., Virgiui K.!
