Rašau žadėtą ataskaitą apie kelionę į Madeirą.
Važiavome ten pirmą kartą, pagrindinė priežastis buvo – „norime į šiltus kraštus, bet Tenerifė pabodo“.
Pasitiko mus Madeira visiškai neskraidomu šiauriniu vėju. Ir mums dar pasisekė, nes kitas dvi dienas oro uostas buvo uždarytas! Na, mes visada turime planą-B – reikia apžiūrėti salą ir jos lankytinas vietas.
Pirmą dieną teko dar sugrįžti į oro uosta, pasiimti automobilius, nes naktį atskridus mūsų nesulaukė ir užsidarė nuomos ofisas. Vėliau paaiškėjo, kad dar ir mažesnius automobilius davė. Su CarJet/Goldcar – daugiau jokių reikalų! Manę pasveikino su gimtadieniu (jau tradiciškai – švenčiame kažkur toli nuo namų) – ačiū, mano draugai!!
Pasimaudėm vandenyne (vanduo nešaltas, apie 20-21), apsitvarkėm, pasivaikščiojom – ir diena į pabaigą. Aktyvesni panevėžiečiai jau kažkur spėjo nuvažiuoti-pažiūrėti.
Pora žodžių apie apgyvendinimą. Išsinuomojome 3 vilas su visais patogumais, ir net su baseinais. O vaizdas – už milijoną dolerių! Žinoma, be trūkumų neapsiėjo: vienoje viloje neužtekdavo karšto vandens, kitoje nebuvo indaplovės, baseinuose vanduo šaltokas (jei neįjungtas pašildymas už atskirą mokestį). Bet bendrai paėmus, įspūdis nuo busto buvo labai teigiamas. Plius dvi vilos iš trejų buvo prie pat startavietės. O čia mūsų rytai:
Antrą dieną pakilome į salos viršų. Vėjas siaubingas. Važiuoji per eukaliptų mišką (kaip kvepia!), medžiai staugia, aplinkui – kaip po karo.. komunalininkai tik spėja valyti kelią nuo griuvusių medžių. Baisoka.. O viršui vaizdelis vat toks:
Man atrodo, vėjo gūsiai siekė kokius 35-40m/s – dabar žinome, ką jaučia žmonės per uraganą! Imk ir skrisk – ant striukės!
O dar ką prisižiūrėjome Madeiroje – tai vaivorykštės! Dvigubos, trigubos, o ryškios – kaip paveiksliuke! Priežastis mes apibudinome, kaip „horizontalus krituliai“. Lietaus lašai labai smulkus, vėjas juos neša visiškai horizontaliai ir gana toli – tu gali būti po lietum su giedru dangumi virš galvos! Taip ir gaunasi gamtos stebuklai..
Nutarėm, kad mums gana ekstrimo ir nuvarėm apžiūrėti vakarinę salos pakrantę. Vaizdeliai iš čia:
Gražiuoji grupės dalys – vėjuotų šukuosenų ypatumai…
Trečią dieną vėjas ėmė po mažu silpnėti, pradėjome svajoti apie skraidymą. Na o kol kas planas buvo apžiūrėti Madeiros džiungles bei daugybę krioklių. Šis populiarus trekas taip ir vadinasi „25 kriokliai“. Maršrutas eina palei vandens terasas iš akmens (naujesnės iš betono) – „Levadas“, kurios skirtos pristatyti vandenį iš kalnų žemyn link laukų ir plantacijų. Akys ilsisi nuo žalumos, kojos po truputi pavargsta, labai drėgna… Vaizdai:
Palaikydami gerą tradiciją „lengvų kelių neieškome“, laimingai pasiklydome. Norėdami patrumpinti kelią, įlindome i tokį tunelį…
…Ir išlipome kitoj kalnyno pusėje! Teko lipti karvių takais į viršų link paliktu automobilių.. Oj kiek buvo laimės, kai pagaliau sėdėjome šiltoje viloje su madeiros taurelę!
Tarp kitko apie vynus. Sala garsėja savo „Vinho da Madeira“ – čia ši vyną ir pradėjo gaminti. Vynas madeira gali būti nuo sauso iki saldaus, gana stiprus (17%). Labiausiai vertinami saldus, iš klasikinių vietinių vynuogių „Malvasia“. Labai geras suvenyras vežti lauktuves (jei bagažas leidžia) bei puikus atributas vakare geroje kompanijoje!
Ketvirtą dieną – pagaliau! – susirinkome startavietėje Arco da Calheta. Vietos šeimininkas – vokietis Hartmut Peters, jis čia gyvena ir skraido beveik kasdien jau 15 metų. Startas nedidelis, su žalia žolyte, baigiasi skardžiu. Fly-pass dienai kainuoja 5 euro. Kaip juokauja herr Hartmut – „sumokės vakare tie, kas baigs dieną be incidentų“. Nepaisant juodo humoro ir pirmo žvilgsnio, startavietė pakankamai erdvi – žinoma, mokančiam normaliai startuoti. Įmanomas ir top-landing‘as, bet reikalauja geros technikos – visur kelia. Vietiniai pilotai labai draugiški, visada padeda startuoti. Su jų pagalba mes per pusvalandį visi jau būdavome ore. Tai – mūsų „starto kalnas“:
„Vežti“ pradeda nuo 10:30 – 11val. Pusvalandžiu vėliau ore gali laikytis ir nepatyrę skraidūnai. Antvėjo, kaip tokio – nėra. Lengvas brizo srautas palei vertikalius šlaitus stiprinamas termikais, kurių pagalba galima išlipti virš reljefo iki debesų. Padas buvo apie 1000, kitas dienas žemėjo – apie 700, po to 600.
Laikytis ore palei pakrantės linija netoli starto ir nusileidimo – nesudaro jokių problemų, galima grožėtis nuostabiais peizažais kad ir visą dieną. Jei debesų padas yra bent 700 m, galima bandyti skristi maršrutus, tuomet reikės laikytis keik aukščiau – m-d per vidurį tarp pakrantės ir viršutinio plokščiakalnio. Geriausi trekai čia sudaro solidžius uždarus 60-70km, bet reiktu pado bent 1000-1200. Mums iškrito geriausia pati pirma diena, kol neturėjome patirties ir didelių ambicijų. Mūsų Virgis iš dalies patvirtino XC-potencialą, nuskirdo į vieną galą apie 15 km ir netikėtai ten nutūpė. Butu grįžęs – galbūt irgi išeitu suskristi 30-40km. Čia tie kilometrai – visai kitos vertės, skristi reikia be klaidų, palaikyti teisingą balansą tarp ambicijų ir atsargumo, nes nusileidimo vietų ne per daugiausia. Žodžiu, geras pilotas sutiks čia pakankamai iššūkių, patobulins savo įgūdžius ir bus patenkintas savimi. Arba nebus.
Nepatyrusiam pilotui – tiesiog rojus. Su viena sąlyga – išmokti startuoti ir valdyti sparną reikia namie. Mūsų naujokų patirtis parodė, kad užteks tiesiog gerai pasitreniruoti aerodrome ant žemės, svarbu, kad ground-handling‘as ir paprastas manevravimas jau nebūtu problema. O kas liečia nusileidimų, buvome maloniai nustebinti, nes prisiklausėm, kad aikštelės labai ribotos. Na nežinau.. į tokią aikštelė ir mokinys pataikytu:
Paskraidėme šioje nuostabioje vietoje viso 3 dienas. Oras po truputi silpnėjo. Ketvirtą dieną jau turėjo „įsijungti“ šiaurinė salos pakrantė, bet mums jau buvo laikas namo. Paliksime kitam kartui.
Po skraidymų paskutinę dieną nuvarėm apžiūrėti-pasivaikščioti į salos rytinį kraštą. Peizažai – visiškas kontrastas su įprastu žaliu Madeiros landšaftu! Labai charizmatiškas kampelis – būtinai užsukite:
Kokią klaida tikrai padarėme – atvažiavome tik vienai savaitei (realiai 6 dienos). Mažai! Kitą kartą – bent 10 dienų, o geriau – pora savaičių.
Manę dažnai prašo atlikti palyginimo su Tenerife analizę. Pabandom.
Biudžetas.
Šiaip, skirtumas nedidelis. Lėktuvo bilietai 10% brangesni į Madeirą. Kainos parduotuvėse kiek didesnės. Kavinės-restoranai – panašiai. Vilos kaina – panaši. Kuras ir auto-nuoma pigesni Tenerifėje. Bendrai paėmus, kelione į Madeirą bus 10-15% brangesnė.
Ką pažiūrėti be skraidymo.
Tenerifę mes žinome jau gerai, galime drąsiai teigti, kad ir 3 kelionių neužteks pabuvoti visur ir išbandyti visas pramogas. Madeira, žinoma, mažesnė. Ir ji kitokia. Iš kokių aštuonių „būtinai-būtiniausių“ mums žinomų apsilankymo taškų mes vos spėjome pažiūrėti tris (mūsų merginos – kiek daugiau). O kiek dar nežinome? Žodžiu, Madeira dar laukia tyrimo.
Paplūdimio poilsis.
Tenerifėje geriau. Madeiroje smėlio paplūdimių nedaug, o bet kur nelabai pasimaudysi. Užtat yra natūralūs baseinai iš lavos ir kitos egzotinės vietos pasimaudyti. Vandens temperatūra panaši. O dar galima nuvažiuoti į greta esančia salą Porto Santo – vat ten 9km baltas paplūdimys!
Skraidymas.
Pradinio lygio pilotui, kaip aš rašiau, Madeira – tobula vieta paskraidyti pagaliau tiek, kiek jis nori. Tik išmokti gerai startuoti, nelįsti ten, kur nereikia – ir kelionė ilgam išliks atmintyje kaip super‘inė. Nebuvome šiaurinėje pusėje, gal „dainuosiu“ kitaip – ten, sako, nusileidimai gerokai griežtesni.
Tenerifėje naujokui startavietės pasirodytu erdvesnės-paprastesnės, bet nusileidimas ten keik sudėtingesnis. Didžiausias skirtumas – skriejimas. Tenerifėje sunkiau išlikti ore, nebent labai jau orai-chaliava. Todėl daug dažniau „šokinėjama“ keletą kartų per dieną. Tenerifėje galima nuskristi nuo 2km viršutinio kalno, nežinau – ar įmanoma tai Madeiroje.
Vidutinio lygio pilotui Madeiros pietus bus nebloga alternatyva Tenerifės pietvakarių regionui – dėl įvairumo. „Patikimo skraidymo“ zona ten mažesnė ir lengviau apskraidoma, nei Tenerifėje, gal greitai atsibos. O vaizdai – kaip ir Tenerifėje – nerealus!
Gero lygio pilotui (prie kurių ir pats nekukliai prisiskiriu) Madeira.. O-o-o, jaučiu azartą sugrįžti! Reljefas ne toks vertikalus, kaip klasikinis Tenerifės (Taucho – El Conde – Jama), bet keterų ir kanjonų dėka, geriau „vežantis“, nei Tenerifės plokščios pakrantės (Taucho – Los Gigantes). Tik nusileidimų dar mažiau nei Tenerifėje.. Išvada – Tenerifėje išeis suskristi daugiau km, bet Madeiroje skristi įdomiau. Pakartoju – dar nebuvome Madeiros šiaurėje (ir Tenerifės šiaurės-rytuose tarp kitko irgi) – negaliu lyginti.
Tikiuosi, mūsų komandai kelionė patiko. Tikrai žinau, kad būtinai čia sugrįšime, bet – tik 2021-ais, nes kitais metais mūsų pasiilgo Tenerifė, o ir daug kas iš Jūsų vis dar ten nebuvęs.
Atskiras dėkui už reportažus mūsų foto-video-menininkui Dariui Matuliauskui!
