ispazintis

…as vis prisimenu: pyp pyp pyp pypypyyyyyyy… tikriausiai visiem, besilankantiem “parapuslapiuose” sis garsas daugiau ar maziau pazistamas. Gal but kai kurie jau seniai pamirsot, pirmuju pypsejimu pojucius, o gal priesingai, jie patys nepamirstamiausi. Labai tikiuosi, kad kiekvienas pakilimas arciau dangaus buna kaip pirmas, kai visi zemiski rupesciai lieka seniai pamirsti kazkur anapus, o variometro garsas smelkias i samone vis giliau ir giliau, kol issaukia “Ikaro sindroma”. Sypsotes, senieji pilotai? O gal su siaubu skaitote tai, kas turi buti tabu? Kaip ten bebutu, manau, kiekvienas jusu, ieskantys vejo ir debesu balansuotes, turite savyje dalele Ikaro.
Noriu pasidziaugti pajutusi laisvo skrydzio malonuma Tolmine ir padekoti savo bendrakeleiviam, kurie parode leistinas Ikaro normas:
Dekoju Laimiui, kuris kaip savo vaika patikrindavo pries kiekviena skrydi;
Ramunui uz moralini palaikyma pries kiekviena pakilima ir po jo;
Sauliui, tyliai stebinciam situacija ir pasiruosusiam uzpildyti visas netiketas spragas;
Rimui dekoju uz nesiliaujanti zavejimasi mano drasa;
Ir, aisku, Andriui uz kantrybe ir ramu balsa racijoje.
Dekoju visiems, geranoriskai isileidziantiems mane i savo buri.