Kursiu Nerija

Vat ir aš buvau ir pirmas dalykas, kurį čia prie visų noriu pasakyt, tai labai atsiprašau savo sparnelio… Ir atsarginio parašiuto taip pat… Ant šlaito skridau antrą kartą, o Smiltynėj pirmą.
Tik atvažiavus apie pirmą valandą vėjas buvo per stiprus, bet keli sparnai skraidė, o aš neskraidęs dvi savaites negalėjau sėdėt ir žiūrėt! Taigi išsipakavau ir į orą, vis spaudydamas speed’ą nuvariau gerą kilometrą į pietus ir paskui atgal. Grįžęs radau susipakavusį Tadą ir jis paaiškino, kad atsarginiam parašiutui nevieta, ten, kur jis dabar yra ir kad į sparno maišą galima pasiimt smėlio ir nevargt su speed’u.
Smėlį kroviau negailėdamas, kaip pasakė Tadas, kad pakabą būtų sunku pakelt Taip darbuodamasis nepastebėjau, kad vėjas nurimo ir kai užsisegęs diržus pasikėliau sparną virš galvos teko abiem pasėdėt ant paplūdimio ir nusileist.. Smėlio mažinau gal kokius keturis kartus, bet kaip neskrendam, taip neskrendam, kol galų gale supratau, kad vėjas nusilpo ir smėlio liko koks simbolinis kilogramas…
Taigi po ilgų žaidimų aš vėl ore, bet jau jaučiasi, kad prieš tai dirbau su speed’u ir dar žaidžiau su smėliu ir pataikyt į susiaurėjusį kilimą darosi sunkoka, o vis norisi ir viražėlį kokį padaryt, žmonės gi žiūri Bet tik pasisuki labiau ir į paplūdimį, tada atbulas į kopą…
Taip pažaidęs nusprendžiau, kad vienai dienai gana ir nuėjau į kitą kopos pusę pakuotis. Diena buvo sunki, bet naudinga, sužinojau ir išmokau ne vieną dalyką ir dar kartą atsiprašau savo sparnelio Taip pat dėkoju geriem žmonėm, kad iškritusį sparno maišą su smėliu padėjo tinkamoje vietoje