Oludeniz-ruduo-2008

Sveika Lietuva.
Kažkaip man senos temos sudėtis nepatiko – atidarau naują, tikiuosi padės, ir mes skaitysime ir rašysime apie skraidymus.
Vakar grįžome iš Turkijos, pasistengsiu pateikti trumpą ataskaitą.
Važiavome ilgesniam, nei įprastai, laikotarpiui – dviem savaitėm, todėl suspėjome daug ką nuveikti ir, deja, daug ką pamatyti… Bet iš eilės:
Buvome mes 24-ese, iš kurių 16 pilotų. 5 žmonės važiavo tik vienai savaitei, labai gaila, guys, su jumis tikrai butu linksmiau antrą savaitę. Grupė gavosi šį kartą gerai subalansuota, patyrė senukai „pastrojino“ jaunimą ir privertė beveik visą grupę pradėti dieną 7-00 baseine (Marijonas), o jaunimas savo pavyzdžiu užvedė senukus neskraidyti zonoje plokščiai, o daryti ore triukus, kurių tie net neplanavo .
Pirmos 4 dienos – kaip visada – SIV-kursas. Nuo lengvesnių pratimų ėjome link sunkesnių be ypatingų nuotykių, išskyrus keletą lengvai patemptų rankų (kiek atsimenu Leo, Lioška, Dimka) – turbūt labai stengėsi . Reikia prisiminti ir labai rimtą atvejį su Dima – pateko į autorotaciją su twist‘u ir nesugebėjo ištraukti atsarginio parašiuto! Anot jo dėl perkrovos parašiutas užsiblokavo pakabos konteineryje po kojomis. Konteineris – „šachtos“ pavidalo, be atsidarančių apatinių „lapų“. Dimka užgriebė galines eiles virš twisto ir išvede sparną į tiesų skrydį, kada ir išsisuko iš twisto. Šaunuolis. O mums pamoka – tikrinkime savo pakabų konteinerius ir simuliuojant perkrovą!
Kadangi įspūdžių ir adrenalino visiems užteko, tai 5 dieną praleidome ramiai – skraidėme termikuose, ilsėjomės, o kai kas važiavo į „chaliavną“ ekskursiją – mūsų viešbutis pasišiukšlino pirmą dieną (neapgyvendino laiku) ir Giedrė išspaudė iš TEZ-turo papildomus bonusus.
Oj, kaip mes pasveikinome Dimką su gimtadieniu! Jis buv atvestas su užrištom akim prie katerio ir skrido su apvaliu parašiutu – parasailing. Matytumėte jus, kaip jis bandė surasti šio daikto valdymą!
Toliau grupė išsiskyrė. Vieni nuvažiavo į 2 dienų ekskursiją į Pamukkalė ir Efesą. Mums labai pasisekė – buvo nuostabus TEZ-turo gidas, kuris nesustodamas prakalbėjo 2 dienas ir, kaip pasakė Leonardas – paliko galvose šiokį-tokį Turkijos supratimą. Kitą kartą būtinai pasinaudosime juo paslaugomis. Dar 3 žmonės nuvyko 3 dienom mokytis nardyti, trečią diena prie jų prisijungę ir kiti, ko pasėkoje mes turime keletą pirmą kartą buvusių po vandenio pilotų (Leo, Rička, Marijonas – nieko nepamiršau?) ir 3 žmonės gavo Open Water Diver PADI-licencijas (Lioška, Tadas, Blocha). Para-maniakai, praleido dieną ore, Oludenize.
Sekančią dieną – vėl Oludenizas, skraidymai termikuose ir „darbas“ zonoje. Šios dienos herojumi tapo Risto: šlifuodamas „kovinį apsisukimą“ į 180 laipsnių, jis ne laiku pristabdė sparną abiem rankom, perėjo į parašiutavimą ir nevaldomą negatyvą, atleido klevantas, kai sparnas buvo už nugaros ir gavo galingą sparno nerimą sau po kojomis, kurio nepristabdė. Pateko į sparno konsolę (saldainis), ištraukė abiem rankom (!) atsarginį parašiutą ir išmetė į prošvaisą. Ačiū Dievui ir parašiutas išsiskleidė greitai ir kateris buvo laiku.. Risto sako, kad viskas vyko per greitai ir į nerimą jis tiesiog nespėjo sureaguoti.
Turiu atžymėti stebuklingą mūsų suomio psichiką – išlipęs iš katerio jus jau buvo ramus ir, išanalizavęs klaidas, patenkintas savimi (išgyvenęs!), o jo instruktorius visą likusią dieną bandė drebančiom rankom pataikyti degtinės stikline į burną…
Trečiadienį palikome Oludenizą (išskyrus maniakus, žinoma) ir nuvarėm paskraidyti maršrutus į naują mums vietą – Uzumlu. Turėjome gidą – labai gerą pilotą-turką, kuris paaiškino mums šios vietos ypatumus. Oras buvo visai neblogas, vieta pasirodė labai įdomi ir perspektyvi skriejimui ir maršrutams – praleidome nuostabią dieną ir pailsėjome nuo Babadago.
Kitą dieną mes vėl varom kitur – mūsų planuose 3000m kalnas kitame slėnio krašte – Akta. Deja mums nepavyko užvažiuoti ant pačios viršūnės – kelias tapo beveik nepravažiuojamas. Teko startuoti iš m-d 2200m. Sąlygos buvo abejotinos, todėl naujokai neskrido (Kostia turbūt ilgai man tai prisimins ). Startavome trise – dar Lioška ir Virgis, ir nusprendėme varyti i Saklikent kanjoną „savo eiga“. Ką pasakyti.. taip įdomiai (kartais ir baisoka) ir su tokiais vaizdais aš Turkijoj dar neskraidžiau! Atskridome visi skirtingais keliais iki tikslo ir dar trynėmės kartu su ereliais prie įėjimo į kanjoną, kol neatsibodo (kas buvote Saklikente – ar atsimenate tą nuostabią sieną?). Po tradicinio įlipimo į kanjoną, šlapi, purvini ir laimingi, pabaigėm šia ilgą dieną upėtakių fermoje Yakapark.
Penktadieni – Oludenizas – jau kaip ir pasiilgome . Skraidome dieną, kaip įprastai, o vakarui numatytas skrydis iš Babadago į Kayakoy kaimą – „na barana“. Užvažiuojame 17val į viršutinę startavietę ir matome visą para-bendruomenę virš viršūnės galingiausiame termike! At ir paskriejome! Po to buvo ilgas perskridimas į paliktą miestą. Nors Volkovo grupės daro tai reguliariai, ir tuo metu radio eteris pilnas šaukimu „Oj nedaskrendu! Oj kur skristi?“, lietuviams tai buvo nauja atrakcija. Visi nuskrido ir nusileido sėkmingai, na o kiek buvo tą vakarą išgerta naminio vyno ir rakijos, ir kaip mes važiavome namo ir ką darėme namie – patylėsime .
Šeštadienį – paskutinę dieną – pirmam skrydžiui atsikėlė jau ne visi . Per antrą skrydį aš pagaliau įstojau į „parašiutininkų“ klubą, ir atvežtas Tado tandemu į zoną, sėkmingai iššokau iš D-bag‘o.
Kaip nekeista, mes nespėjome visko, ką aš planavau. Pvz neblogai butu nuvažiuoti į raftinga, kuris visai nepasibaigė dėl pastatytos užtvankos Dalaman upėje, kaip mums sakė. Be to XC-skraidymas Turkijoje, kaip ir buvo laukiama, turi milžinišką potencialą. Todėl sekantį kartą pavasarį mūsų laukia atskira programa pilotams-maršrutininkams –2 dienų para-kempingas Uzumlu slėnyje, maršrutai nuo Aktos, kelionė i Denizli – viskas ką tik spėsime po SIV-kurso. Ir aš manau, daug kas norėtu prisijungti prie būtent šios kelionės dalės, nedalyvaujant SIV‘e.
Tikiuosi, kiti šios kelionės dalyviai irgi pasidalins savo įspūdžiais.
Dėję teko matyti ir labai nemalonių dalykų, apie tai skaitykite pilotų forume.
Blocha
ARCUS