paDiscovery’nau

Pirmadienio nuostabybe prasidejo po sekmadienio bybes.
Sekmadienio bybe: 14.00, kaitri saule, vejas – uzputimais iki ribinio, pirmas mano pakilimas tokiame virduly. Startas paprastas, pora zingsniu ir uzpakalis jau pakaboj (ech, kad jis zinotu kas jo laukia!). Trumpa irangos abziura. Is iprocio, pakabos dirzai laisvi (i koju dirzus galima prakisti dar po viena panasaus deametro atauga). Viskas chiki, viskas kaip visada – skrendam. Pirmas babah per pakaba buvo sutiktas ramiai, antras – apyramiai, o paskui nusibodo. Pradejo babahat taip daznai, kad i kiekviena reaguoti tiesiog nespejau. Kojos laisvuose dirzuose lakste, kaip pasiutusios, bandydamos igauti pakabos judejimo vektoriu. Teko prispausti jas prie krutines, kad jos suprastu, jog yra mano biologine nuosavybe ir as ju niekam neatiduosiu. Atsikabinau. Nusileidau. Susipakavau. Paliudejau. Pradejo grizineti tolimuju reisu pilotai ir kad pasakoja: “palipi auksciau…”, “ten visur kelia svelniai ir maloniai”, “ten grazu…”, “ten gera…”. NU BLIN UZSICIAUPKIT!!! AS IRGI NORIU, KUR RAMU IR GERA, KUR KOJOS NORIAI LIEKA PRIE SAVO SEIMININKU. Susinervinu, ir su keleta dalnaboishiku padarasinimu vel sedziu pakaboj, tvirtai susivarstes visais imanomais dirzais. Kylu kylu… Suku suku… Variometras tyli… Nieko! Man pavyks! Davai dar! Vel kylu. Vel suku. Varikas vel tyli. Taip ir skraidem, as SUKU, variometras – SUKA!
Pirmadienio nuostabybe: niekas nepranasavo jokio priesdelio (turejo but prosto bybe). Issipakavau sparna be didelio noro. Atejus mano eilei skristi, praleidau i prieki pora pilotu. Pakui mane prikabino, iskele, leido atsikabinti, kuo as skubiai pasinaudojau ir nutupiau. Viskas buvo zymiai ramiau, nei sekmadieni. Ir dalnaboisiku ner. Pagalvojau, reik isbandyt kita sparna – gal pakabesiu kiek ilgiau. Paklausiau Zenios, gavau Discovery, persizegnojau – pirmas kartas su neparamotoriniu sparnu – pakilau, apsisukau link startavietes… Variometras kaukia! Nu jau, nu jau. Matyt, sugedo. Na gerai, galiu ir apsukt rateli. Na gerai – du. Kaukimas nutilo, bet aukscio isties yra. Anuka pabandom ka nors padaryti. Aga, dabar varom pavejui. Vel kaz koks burbuliuks. Davai dar pora rateliu. Nezemeju… Gerai. Bet apetitas jau, kaip pas valganti. O, paukstukai!!! A kokie grazus!!! Ir kaip sukasi!!! Nagi, pazurim. Babah! RAMU ir GERA, tik varikas kaukia. Truputi atslugsta emocijos, apsiziuriu i sonus, lektuvu nera ir, JOMAJO GRAZU.
Prisimenu, kad pirma karta neturiu su savim telefono, o apacioj laukia seima. Gerai, pirmas pusvalandis yra, atsisveikinkim su termiku, sukames pries veja, gal pavyks nusileisti ne labai toli startavietes. Issidrebiu pakaboj, paleidziu klevantas ir baldelinu. Bliamba, kita karta butinai pasiimsiu alaus ir telefona. Galesiu paskambinti zmonai ir pasakyti: “geriu alu, nelauk”.
Ir dabar galvok vargsas zmogau – toli cia as toks visas fantastiskas, toli discovery’s.