Parasiutininku daugeja!

sunkiam karštam čempionatui Lijake pasibaigus, kitą dieną atvažiavom į Tolminą paskraidyt savo malonumui, ten pamatėm Dutch open’2003, ir varžybininkams iškridus, išstartavom ir mes.
Susirinkęs pakankamai aukščio apie 1800 virš eilinio kalno, kad pereiti prie kitų uolų, išeidamas iš termiko gavau sparno asimetrinį lūžimą virš 50%, ir to pasekoj užsirišo kaklaraištis – autorotacija, darau pilną srauto nutraukimą, po jo – kaklaraištis neatsirišo, autorotacija tęsėsi, žemėjimas -12m/s, artėjo kalno viršūnė (1200), laiko eksperimentuoti nebeliko, todėl priėmiau sprendimą – mesti atsarginį.
Išsitraukęs jį – pažiūrėjau ir garsiai tariau: “na, Ženios zapaske – parodyk ką moki – ir mečiau – išsisikleidė gerai, susirinkau sparną ir žiūriu, kad leidžiuosi ant kalno, kurio viršus – ideali startavietė, – ir likus tik kokia keliasdešimt metrų, pamačiau, kad viršukalnės vėjas mane nupūtė į šoną – leidausi ant šlaito medžių labai minkštai, prieš tai pasitikrinęs, ar neapsivyniojusios sparno stropos apie kaklą – nesinori pasikarti tokiuose gražiuose kalnuose:)))
išsilaisvinęs iš sistemos ir susiradęs mobilų prisiskambijau saviems, kurie jau žinojo, kad kažkas išmetė atsarginį, ir labai apsidžiaugė sužinoję kad tai aš ) – vakare su mūsiškiais šventėm manąjį antrą gimtadienį), o aš sužinojau, kad autorotacijoje prakritau visai šalia Lauros!
Gelbėtojai pasirodė už kokios valandos, bet pas mane jau viskas buvo surinkta nuo medžių, be jų pagalbos būčiau nusliuogęs iki žemės, o ir kalno viršūnė su startaviete buvo šalia – susitvarkęs sparną ir atsarginį parašiutą, būčiau skridęs toliau. Bet gelbėtojai maloniai nuvežė nuo kalno Tolminan savo ofisan, pavaišino geru slovėnišku alumi, ten sulaukiau ir saviškių, o vakare ilgai aptarinėjom dienos įvykius )

Tegul zapaskės visada išsiskleidžia!)