Smerciukai

Siandien buvo superine diena. Maciau stovinti be darbo isvilktuva, nes nebuvo norinciu kilti (uztat daugybe pilotu bande nusileist). Atejo ir man nuovargis. Ausymis ir centruojant zemejimus pavyko nusileisti iki 100m. Tuomet masina, prie kurios leidausi pajudejo paimti kita pilota (apie 300m toliau nuo vietos, kurioje planavau leistis). Kagi, pasukau link to lauko, nors jis is aukscio aiskiai tamsesnis ir nuo jo virsuje ateina ciotki termikeliai (laukas uz Valkininku misko su mazutem eglutem). Leisdamasis pastebejau pora nulinkusiu egluciu ir pagalvojau apie sukuriuka, kadangi aerodromo puseje smerciukai daznas reiskinys. Su laiku, pastoviai stebint tokius reiskinius, bet negaunant jokiu problemu, savaime ateina mintis, kad smercius – tai tiesiog termikas prie zemes, kuris yra matomas del smelio, zemiu ir pan. Susikaupus, bet be isgascio leidausi toliau is anksto numatytai galsais. Ir stai jis mane pagavo… Sparnas soka i prieki su kylimu ir staigiai patenka i zemejima (sparnas vis dar priekyje). Stabdau maksimaliai, ties nurovimo riba ir jauciu, kad sparnas balansuoja ties frontalu… Fronatalo nebuvo… Sparanas soka i desine, nurimsta ir mes nusileidziam.
Hm, labai keisti pojuciai. Kaip reta esi tikrais kad veiki idealiai tiksliai ir teisingai, bet labai abejoji – netiki – ar to uzteks. Ne pirma karta mintyse viskas vyksta labai letai. Prisimini auksti, ivertini pasekmes ir be jokios baimes (nors normaliame skrydije pastaviai jauciu kazka panasaus i baime) galvoji apie kritima. Stai vat kokia dienele gavosi. Butu termikelis-sukurelis nors kiek stipresnis, butu… Labai idomu kas butu, jei sparnelis butu stipresnis?
P.S. aciu likimui uz pamoka ir gamtai uz dienele.