sveiki gyvi sulauke naujuju m

Oij,Stasiuk,Stasiuk!! Esi tikras romantikos dvelsmas nuo Juros…Sekmes tau!

o mes su paulium siandie skridom,vat!

na tai papasakokit ka nors smulkiau, o ne seip: ‘as skridau!’
Stasiuko pasakojimus labai miela skaityt nes taip graziai papasakoja, kad gali susizavet skraidymais zmogus ,kuris bijo auskscio!

Sveikas Stasiuk,

Del meteo salygu Tu teisus – orai tokie, kad nuo sedejimo ant zemes vienoje kuno vietoje jau “mazolis” baigia susiformuoti. Kantrybe, zinoma, geras zmogisko budo bruozas, taciau ir ji turi ribas – pastaruoju metu, kuomet skraidymams beveik nera salygu, jos rezursai kazkaip labai pastebimai senka… Taciau pirma siu metu diena pavyko siek tiek atsigauti, t.y. – paskraidyti. Sausio 1 rytas buvo pilkas, niurus ir slapias, taciau aprimes vejas paskatino veikti – visvien geriau nebus (sekanciu dienu prognozes tik dar labiau vare i nevilti). Pasikrove variklius ir sparnus, su Gintaru G. i Kyviskes atvaziavome jau po pietu. Pasveikinome eskadriles budinti su Naujaisiais metais ir gave leidima skristi, pradejome ruostis. Oras – tiesiog “istines” nuo dregmes. Aerodromo zole, nors ir labai slapia, taciau purvo nebuvo. Pasildem variklius, issitiesem sparnus ir pirmyn… Kadangi dvelke lengvas rytu vejelis, startuoti nebuvo sunku. Pakilus, vaizdai – kaip pro juodai-balta televizoriu. Debesu padas – 80-100 m, o vietomis ir dar zemiau. Taciau oras nors ir dregnas, bet nesaltas (pirstu “negele”, nors skridau su povandeniniko pirstinemis) ir ramus, kaip kisielius.
Beveik valanda “ganemes po pievas”. Laukuose – gyvuliu nera (matyt uzdaryti tvartuose dar nuo gruodzio 31 vakaro). Aplinkinese gyvenvietese – taip pat tuscia, gatvese bastesi tik vienas-kitas kaimietis, dazniausiai – “vidiniu jegu tampomas” (matesi, kaip zmones “kovoja”, besistengdami islaikyti su gatve sutampancia krypti).
Nusileidome puse penkiu vakaro, visiskoje prieblandoje. Bet uztat kokia puiki buvo savijauta! Linkeciau visiems taip jaustis istisus 2005-uosius metus!
Taigi, nors Naujuosius su Gintaru pradejome turiningai (girdejau, kad ir panevezieciai sia proga pasinaudojo), artimiausias “scenarijus” nezada nieko gero – vel nesibaigiantis gusiuotas vejas, ikyrus lietus ir … tikejimas, kad visa tai galu gale kada nors baigsis.

P.S. Siuo metu niekaip negaliu suprasti zmoniu, vazinejanciu sidabriniais-pilkais automobiliais – esant tokiam niuriam orui, sitie atspalviai jau pradeda erzinti…