Nu karoce,chebryte,mes taip pavarem,nu nerealiai,iki samones uztemimo.Nu cia as pajuokavau.Suskrido dvylika broliu is visos saleles,isskleide savo galingus sparnus prie Baltijos juros ir vienas po kito virto ereliais i Juodkrante skraidanciais
Diena verta pasakos.Tiesiog truksta zodziu viskam aprasyti.Maciau tu ereliu spindincias akis,sypsenas,klausiausi ju linksmo juoko,ziurejau kaip jie duksta juros vejuje,kaip nardo sparnais virs kopu,sukauja kazka vieni kitiems ore ir supratau,kad ne tik jie laimingi,bet ir as.Mane nuo koju iki galvos,nuo panagiu iki plauku sakneliu apeme toks pat siautulys.Manau mums,sparno broliams nereikia aiskinti kas tai yra laime.Tai vienintele zmoniu rusis zemeje kuri laiko ja savo rankose.
Visi kas skrido-pasieke Juodkrante.Ir nesvarbu kas anksciau,kas veliau,kas paliete zeme,kas ne,taciau visi daskrido ir grizo
namot.y.i Smiltyne.Cia supjaustem ir skaniai prarijom Dimos arbuza,cia dar neissidukes”sierikas”issimaude ir beveik nuogas vel pakilo i ora.Kol vejelis pagaliau tyliai,ramiai be triuksmo nuejo kazkur pamiegoti.Tada po pauzes susitikom Cili picerijoje prie mano namu ir skaniai skaniai i musu pilvus nukeliavo po apvalu blyna,garsiu pavadinimu ir po bokala alaus.Rugsejo 9-tos pasaka buvo baigta.Ir as ten buvau virs kopu laksciau,i Juodkrante skridau,nuoga moteri maciau,bet rankose neturejau,tik
seile varvejo.
