Žemai,greitai,linksmai

Vieną rugsėjo gražią dieną paskambino Tadas.Esu Juodkrantėje,mačiau prognozes,jei surastum man sparną ir pakabą norėčiau su jumis suskristi pajūrio maršrutėlį .Na kaip čia čempionui nepagelbėsi.Turiu dar seną,bet dar skrendantį Alekso dovanotą”3-čią Bumerangą”,Tomas Šeštokas suveikė pakabą ir nedidelė kompanija,prie truputį silpnoko vėjo,pasileidom į Juodkrantę.Vietomis,esant lėkštom kopom,pakabom braukėm žolę.Svarbiausia-neprarasti greičio.Likus kokiems 200m iki Juodkrantės gelbėjimo būdelės,sutūpėm.Tada nusimaudėm,pasidžiaugėm dar šilta jūra,o kai Vladimiras pamatavęs vėją sušuko;vyrai,rodo 7m varom.Pakilom,daskridom iki būdelės,apsisukom ir tada jau namolei.Į ten skridom 30min,atgal 40min Už nugaros rinkosi tamsūs,grėsmingi,gero nežadantys debesai.Grįžę dar smiltynėj spėjom pasisukinėti.O juodas dangus nuslinko ten iš kur ką tik parskridom.Žinokit savotiškas kaifas skristi žemai ir greitai.Nuobodžiauti nėr kada,reikia dirbti.Per visą pakrantę sutikom vieną gyvą butybę o jau netoli Juodkrantės grupelę užsilikusių nuo vasaros ir,kažkaip keista,mūsų nelydėjo nei viena žuvėdra.Smagiai praleidom dienelę.